Karštis

1344572337418_8416902Niekas geriau nenusako šios dienos kaip šita Jane Austen citata.
Man labai patinka angliškas išsireiškimas Heat wave- karščio banga. Nusako to būseną, kai kaitra kone paralyžuojanti, kai atrodo jog viskas slenka kažkai lėtai, lyg būtum po vandeniu, kai taip karšta, kad net sunku kvėpuoti. Karščio banga.

Labiausiai man įsiminę karščio aprašymai:

XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

UuuuuuHuuuuuuuUUu

Aš nesu priešiškai nusiteikusi Halloweeno atžvilgiu. Atvirkščiai.

Aš už viską, kas bent kiek prašviesina tamsiausius rudens mėnesius. Ir antiamerikietiškų nuotaikų nejaučiu, tad tikrai nemanau, jog Halloweenas kažkokia blogybė.

Tai va. Namuose išpjaustėm moliūgą, uždegėme jame žvakę,  aš suvalgiau visus saldainius skirtus persirengėliams vaikučiams ir  atsisėdau sudarinėti Helloweeno savaitgaliui tinkamo knygų sąrąšo.

"Baskervilių šuo" man garantuoja šiurpuliukus

 

 

 

Paklausykit A.Lennox dainos "Lovesong for a Vampire"

 

 

 

 

Ar žiūrit pagal Ch.Harris knygų seriją pastatytą serialą True Blood?

 

 

 

 

Aš kaip tik dabar halloweeno proga iš naujo skaitau Twilight

 

 

 

 

Puikybė, prietarai ir ZOMBIAI! Ar seserys Bennet, puikiai įvaldžiusios kovos menus, sugebės apginti visus nuo zombių ir sėkmingai ištekėti?

 

Kažkada banžiau žiūreti filmą pagal šitą knygą. Baigėsi tuo, kad man buvo uždrausta net kalbįti apie S.King, ir kokią savaitę namuose šviesa degė visą parą

 

O kokią knygą tu siūlai į šitą sąrašą?

 

Išsigandusi ir drebanti K.Ž.G

 

 

 

 

Maištingoji Jane

Jau visą savaitę LTV reklamuoja šeštadienio filmą, kuris, na, tiesiogiai nededikuojamas, bet šiaip jau skirtas knygų žiurkėms, o ypatingai Giedrei. Taigi, šeštadienį 21:00, žiūrėkite filmą apie Jane Austen Maištingoji Jane (Becoming Jane). Apie tai, kaip pagrindinė aktorė Anne Hathaway ruošėsi vaidmeniui ir trailer. Kaip noriu pažiūrėti, bent filmiškai nebebūsiu Jane Austen virgin, nes vis dar esu 🙂

|like a virgin|

Kaip pasakoj

Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.

Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.

Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.

O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf  “Stebuklingąsias Nilso keliones”  (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.

Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.

O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!

Nilsas Holgerssonas

Prie skulptūrėlės Nilsui kabo šita lentelė

O čia- karalius Karl XI, kurį labai suerzino Nilso nepagarba jam
Rosenbom'as- pakėlus jo kepurę galima įmesti pinigėlį. Kasmet gegužės mėnesį visi miesto abiturientai susirenka prie šitos skulptūros ir įmeta po vieną kroną, kuri buvo nukalta jų gimimo metais

Į kurią knygą norėtumėt nukeliauti?

K.Ž.G

Lost in translation

Šiandien pabaigiau skaityti J.Austen knygą “Protas ir jausmai”.  Kaip tik ją skaitysime greitai knygų klube, tai, pamaniau, jog laikas pradėti skaityti ją dar kartą.

Viršelis man labai patiko. Toks miglotai romantiškas ir svajingas, bet ne per daug pasaldintas

Perskaičiau labai greitai, o dėl to, manau, jog turėčiau dėkoti žaviam ir lengvam J.Austen rašymo stiliui.

Šįkart skaičiau lietuviškąjį knygos leidimą (Alma littera, 2009. Vertė Danguolė Žalytė), o kadangi man kolegė knygų žiurkė mane išmokė paisyti vertimo, tai aš neišvengiamai pradėjau prie jo kabinėtis. Vertėja D.Žalytė yra patyrusi,  2008aisias metais net  apdovanota lietuvių PEN centro premija “Metų vertėjo krėslas” (už Salman Rushdie romaną „Klounas Šalimaras“), bet aš skaitydama kliuvau už teksto. Nenusimanau vertimo klausimuose, tad kalbu iš skaitytojo “varpinės”.

Pirmiausia man užkliuvo vienos pagrindinės veikėjos vardas. Originale- Marianne, o lietuviškame vertime- Marianė. Na man ta “ė” vardo pabaigoje labai nepatinka, “a” dar galėčiau suprasti… Pagooglinau vardą “Marianė”, tai visai nedaug jų tokių yra. Radau dar vieną, bet ir ta- iš Alma littera knygos vertimo.

Šiaip tai man vertimas pasirodė gal ir visai nieko, bet keletoje vietų tikrai užkliuvo,buvo akivaizdu, kad vertimas keistokas, tad pasiėmiau angliškąjį leidimą ir palyginau:

Originalas :  “With me!- in the utmost amazement-well sir-be quick- and if you can – LESS VIOLENT”

Vertimas: “... ir jei galima… ne taip AISTRINGAI”

Suprasčiau, jei būtu verčiama “ne taip dramatiškai”, bet žodis “aistringai” tikrai čia netinka.

Originalas: “Though uncertain that anyone were to blame, she found fault with every absent friend. They were all thoughtless or indolent.”

Vertimas: “Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis pyko ant visų.Arba nedėmesingi, arba tinginiai”. Čia, manau, tikrai grubiai versta.

Kliuvo man ir tai, kad vertėja kai kur sudalindavo J.Austen sakinius į trumpesnius, o tai, sakyčiau, labai svetima J.Austen kalbos tėkmei. Erzino ir tai, kad Bartono kotedžas buvo sulietuvintas, o Barton parkas – paliktas be “-as”.

Kaip matote, čia MarianĖ žymiai geresnė

Jei skaitydama užtikdavau minėtas vertimo silpnąsias vietas, tai tik akim pavartydavau, bet kai pamačiau šitą, tai net garsiai namuose pradėjau piktintis:

Originalas: “Marianne was in every respect materially better, and he declared her entirely out of danger.” (Kontekstas: Marianne keletą dienų sunkiai sirg0)

Vertimas: “Marianė buvo daug geresnė, ir ponas Haris paskelbė, kad pavojus nebegresia“. Būt įdomu sužinoti, už ką ta MarianĖ 😉 buvo geresnė. Paprasčiausia juk būtų buvę pasakyti, jog ji jautėsi geriau.

Apie pačią knygą parašysiu šiek tiek vėliau, nes dabar niekaip negaliu ramiai prisėsti,  esu apsikrovusi studentų darbais. Bet iškart pasakau, (kad niekam nekiltų abejonių, ar reikia skaityti “Protą ir jausmus”) kad knyga labai žavinga, miela ir pilna J.Austen išmoningos ironijos.

K.Ž.G

Room riders

Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀  

Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.  

Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).  

Nekantrauju pradėti:  

Colm Toibin kambarys

Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”  

C. Toibin

“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”  

Graham Swift kambarys

 

Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.”  ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂

Carmen Callil kambarys

Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”  

Seamus Heaney kambarys
Seamus Heaney

Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.  

Penelope Lively kambarys

Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.   

Nicola Barker kambarys

Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.” 

“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”. 

“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).” 

Alan Sillitoe kambarys

Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”. 

Alan Sillitoe

“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.” 

Kate Mosse kambarys

Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”

Helen Simpson kambarys

 Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”

“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”

Caryl Phillips kambarys

Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.

Craig Raine kambarys

Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.

Ronan Bennett

Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.

Ronan Benett

I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”

“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”

Virginia Woolf kambarys

Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”

“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”

Maggie Gee kambarys

Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”

Jane Austen table

Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.

From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”

G.B. Shaw kambarys

George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”

John Banville kambarys

John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”

Ian Rankin kambarys
...

Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”

Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?

|room rider|

PS Šie kambariai ir dar daugiau kambarių čia.

Puikybė ir prietarai

Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”. Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.

Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.

Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).

Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?

Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”

Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂

K.Ž.G

Paviršutiniški reikalai

Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde  leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę.  Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.

Švediškojo leidimo viršelis
Amerikietiškasis leidimas

Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.

Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?

Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet!  Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.

Manoji knyga
Labiau pavykęs "Puikybės ir prietarų" viršelis

//G.