The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Populiariausi rašytojai Europoje 2009

Bookseller.com paskelbė 2009 ųjų populiariausių rašytojų Europoje sąrašą. Sąrašas sudarytas pagal dešimties Europos šalių (Lietuvos tarp jų nėra) perkamiausių knygų topą.

Taigi. Girdisi fanfaros:  Trampam pam paaaaam. Pakyla uždanga, pasigirsta plojimai.  Štai jie – patys populiariausi!

1 Stieg Larsson
2 Stephenie Meyer
3 Dan Brown
4 Paolo Giordano
5 Carlos Ruiz Zafón
6 Camilla Läckberg
7 Herman Koch
8 Tatiana de Rosnay
9 Henning Mankell
10 John Grisham

Prisipažįstu prisidėjusi prie pirmųjų trijų populiarumo- jų knygas pirkau ir skaičiau 2009 aisias.

Lietuviškai S.Larsson, berods, nėra išleistas, na, o daugelyje Europos šalių tvyro S.Larsson knygų karštligė. Jis pats mirė nesulaukęs, kol jo knygos taps beprotiškai populiarios. Pagal jas jau suvaidinti filmai, ir net Hollywood’as derasi dėl teisės filmuoti. Kalba eina apie jo parašytą “Millenium” trilogiją, kur pagrindinė herojė Lisabeth Salander – aspbergerio sindromą turintį hakerė. Ji labiau primena komiksų superheroję su antgamtinėmis jėgomis nei tiesiog žmogų. Aš perskaičiau pirmąją trilogijos  dalį (“Vyrai, kurie nekenčia moterų” ) ir turiu pripažinti, kad mano jausmai yra tikrai dvejopi.

Lisbeth Salander - pagrindinė veikėja iš populiariosios S.Larsson trilogijos

Iš vienos pusės ši detektyvinė istorija yra nuostabiai įtraukianti, atsiplėšti nuo jos beveik neįmanoma, nes įtampa neatslūgsta. Bet mane labai erzino knygos kalba, dialogai ir baisiai detalūs, bet visiškai nereikalingi aprašymai. Kai S.Larsson aprašo Lisbeth naudojamą kompiuterį, skaitytojui pateikiamos štai tokios detalės: Apple Powerbook G4/1.0 GHz aliumininis šasi su  PowerPC 7451 procesoriumi, 960 Mb RAM ir 60 Gb kietu disku. (Knygoje detalių daug daugiau) Ar čia kompiuterio reklama? O gal bandymas pademonstruoti skaitytojui savo žinias kompiuterių srity? Galiu susumuoti taip: jei norit gero detektyvo/trilerio, nuo kurio atsiplėšti bus sunku, skaitykit. O jei norit gražios kalbos potyrio, patarčiau paskaityti kokią nors kitą knygą.

Stephanie Meyer - Twilight serijos autorė

Tai kas gi jungia pirmuosius tris rašytojus? Mano nuomone, visiems trims prikišami tie patys dalykai- kalbos kokybė stilistiniu požiūriu, bet niekaip nepaneigsi, kad jie visi trys turi talentą mokėti pririšti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį ir įtraukti į istoriją taip, kad indai lieka neplauti, o televizorius būna išjungtas (kalbu iš savo patirties).

O kuriuos šio sąrašo rašytojus jūs esat skaitę ?Kaip jie jums patiko?

K.Ž.G.