Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!