Month: April 2026

Smarvė

~ kzL ~ 4 Comments

Nu, kaip patiko man “Smarvė” (beje, klausiau audio knygą, kurią, savaime suprantama pats autorius ir įgarsino). Aišku, nieko ten gero, vien tik politiniai dumblai, bomžynai ir atliekos (yra, beje, ir šokių, tik gaila, kad jie irgi – buratiniški), bet kaip gerai parašyta! Karksiu dabar visiems aplink, kad reikia būtinai paskaityt. Ne vien tik dėlto, kad geriau suprast, kokie purvini šokiai vyko, vyksta ir vyks piliečiams už nugaros ir prieš pat nosis, pažvelgt į tiriamąją žurnalistiką, bet ir pakikent, pažvengt ir papurkštaukt iš šmaikštaus rašymo stiliaus. Dar kartą, kaip ir gaudant Palucką (istorijai – prieš dvi dienas, 2026 04 24 prokuratūra keipėsi į Seimą dėl Gintauto Palucko neliečiamybės panaikinimo), autoriui – bravo už saviironiją ir nepakartojamą savęs traukimą per dantį. Atrodo, jei kažkas šioje valstybėje nesusireikšmina, tai Šarūnas Černiauskas. Klauso eks premjero patarimo 😉

O šiaip tai kaip lengva nucancelint žmogų. Atsimenu tą situaciją, kai knygos autorius buvo staigiai nurašytas. Prieš tai aišku pavoliojant purvuose. Be galimybės normaliai pasiaiškint ir apsigint. Aš, žinoma, kaip tikriausiai daugelis žinių vartotojų, kažką paskaičiau, kažką supratau, kažko nesupratau, kažkokie ten apdovanojimai atimti, bla bla, o skaitydama/ klausydama knygos pagalvojau, kad gi nucancelinau. Gal dėl to ir pernai “Smarvę” praignoravau. Tai jei netyčia ir jums taip išėjo, galit “pasitaisyt” perskaitydami “Smarvę”.

Ko ateini, vilke?

~ kzL ~ 1 Comment

Susitikimas su Eva Viežnaviec man buvo geriausias 2026 metų knygų mugėje. Knygos autorė spinduliavo kažkokią įdomią charizmą, sumiksuotą iš nuoširdžios, beveik vaikiškai tyros nuostabos, meilės ir šviesos. Išėjau tarsi aukso dulkėm apkrapyta, knygos vertėjos Jurgitos Jasponytės dainavimo užliūliuota ir įsitikinus, kad pasaulis geras ir gražus. Bet matyt, kažką knygos pritatyme minėjo apie knygos nuotaiką, kad tokio pat jausmo iš knygos visiškai nesitikėjau. Neturėjau jai jokių lūkesčių, išskyrus nusiteikimą, kad tekstas kaip derva, skaityti nelengva, užtrunka. Užtruko ir man, čia ne iš tų knygų, kur vėlai vakarais gali lengvai puslapius verst.

Skaitydama galvojau, ar gerai man čia jaučias, kad nepaisant to, kokia baisi mūsų istorija, per kurią ėjo, kas netingėjo, tie patys ir mėšliną pėdsaką savo paliko, baltarusių istorija dar baisesnė? Mes jau pradedam suvedinėti galus apie tai “ką jie mums padarė”, o baltarusiams net šito tako pradžios nematyt. Skaitant atrodo, kad vienintelis būdas išgyvent – raganaut (šviesiąja prasme), o ir šitą dar reikia mokėti taip, kad nė už vieno per daug neužkliūt, nepasipainiot po kojom, bet kartu ir neišsižadėt savęs. Išgyvenimo talentas.

Perskaičiau ir supratau, kad čia ne vieno skaitymo knyga. Neužtenka to vieno. Sukasi galvoj vardai, pavardės, vietos, giminystės ir kitokie ryšiai, kad gerai suprast, net pasibraižyt gal būtų verta, kai skaitai. Daug tamsos, bet pro tarpus prasišviečia išgyvenimo instinktas, geresnių laikų viltis, už kurių kabinasi išbadėję pirštai ar žiaurumų iškankintos sielos. Deja, vilties kol kas mažai, juk ir Ryna į savo kaimą grįžta nusiskausminus alkoholiu. Kaip ir uždaro savotišką ratą grįždama, bet šviesesnės ateities nenusimato. O gal? Kaip jums atrodo ir susijautė?

Septyni Majos žiedai

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš visą laiką jaudinuosi dėl patikusių debiutantų antrų knygų. Sergu iš visų jėgų, kad pasisektų, kad man patiktų ir galėčiau visiems pasakot, kad reikia atkreipt dėmesį ir būtinai paskaityti. Knygų mugėjė lėkiau į Dainos Kleponės knygos prisatymą, kuris tikrai buvo labai įdomus, tik dėl viršelio nusiminiau – nepatinka man šitas viršelis, ta rožė man kažkokia per daug romantiška, tas kraujas… mhee nežinau. Nežinau, kodėl pasirinkta taip nutolti nuo pirmosios knygos viršelio stiliaus, juk tematiškai taip stipriai nėra nutolstama.

Ilgai sukau galvą, kurioj vietoj man nesueina šitos knygos galai. Iš pristatymo buvau susidariusi visai kitą įspūdį – atrodė, kad dominuos Rytprūsių tema, kad Karaliaučius bus ašis, aplink kurią viskas suksis. O gavosi taip, kad tai – tik viena iš siužeto linijų. Ir vis kirba klausimas: ar tas Karaliaučiaus pasakojimas iš tiesų natūraliai siejasi su kriminaline istorija? Nežinau. Man – nelabai. Kažkaip, atrodo, tik dėl to, kad reikia suklijuot.

Ir tada taip ir gaunasi: turime dvi stiprias, įdomias istorijas, bet tarp jų – silpnoka jungtis. Lyg dvi atskiros knygos po vienu stogu. Gal dėl to ir privargau skaitant mėginti jas suvesti į vieną tašką, kai nėr to taško. Prisipažinsiu, buvau gerokai pasimetusi, vis grįždavau prie schemos, kurią dar pristatyme nusifotkinau (o jūs galit rasti knygos gale), bet net ten – kūdikis, kuris, pasirodo, ne iš tos siužetinės linijos, kaip visos kitos schemos dalyvės. Na ir kas, kad nepriskirtas nė vienai moteriai – kodėl jis ten iš vis?

Na, ir lavonų po rožių krūmais man daugoka. Ypač šiuolaikiniam pasauly. Po karo – suprantu, bet dabar kažkaip taip lengvai su maišu bagažinėj gal nepasivažinėsi ir kaime, kur visi viską mato, nepakasi rūtų daržely. Na, o jau kai perskaičiau apie inspektorių, kuris taip pasimetęs savo meilės reikaluose, nekalbant apie akrobatinius nuotykius sename atrakcijonų parke, tai tik pavarčiau akis. Na, mano nuomonę apie inspektorių meilės reikalus jau gerai žinot. Jau geriau tegul geria, negu seilėjas.

Tikriausiai gavos taip, kad po knygos pristatymo skaičiau su tam tikrais lūkesčiais ir tie lūkesčiai ne visai pasiteisino. Galvoju, kad visos tos siužetinės linijos (išskyrus meiles seiles) buvo įdomios, bet sujungtos, nes reikia. Lieku pirmosios knygos fanė.

__________

Knygą pirkau knygų mugėj.

Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas

~ kzL ~ Leave a comment

Čia, matyt, po Mildažytės man užėjo biografijų laikas, nes va, suskaičiau Mildažytės, Valinsko ir Hopkinso. Rositos visiškai atsitiktinai supstelėjau paklausyt audiotekoj, nes buvo audio blokas ir niekaip neradau, kas užkibtų klausyt. Ir užsikabinau pradžioje Rositos tėvų, vėliau ir pačios Rositos istorija. Įdomu, kad į Rositos pasakojimą įsiterpia jos tėvo, buvusio vyro Česlovo Gabalio, kolegų balsai, jų perspektyva, bet šiaip šios daininikės gyvenimas gali kaip koks case study keliauti psicholigijos studentams į vadovėlius: Rositos mama susilaukė vaiko netekėjus (dar tais laikais, kai toks nėštumas beveik prilygo Veronikos istorijai), siaubingai saugojo / ujo Rositą, kad neužnėštėtų. O ji – likimo ironija – pastojo vos septyniolikos. Na, o paskui, atrodo visą gyvenimą – “tikrosios” meilės paieškos. Net skauda skaityt. Nelabai žinojau Rositos kaip dainininkės, bet gaila skaityt, kad visokios nesąmonės (pvz., nebaigta konservatorija) trukdė jai išnaudoti savo balso potencialą, būti normaliai pripažinta. Kažkaip susišaukė su situacija LT literatūros pasaulėlyje. Gaila, žinoma, kad dainininkė serga liga, pamažu atimančia galimybę dainuoti.

Lengvai skaitosi, kaip ir su Mildažyte jaučiuosi kaip paskaičius žurnalą “Žmonės”.

Didis stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Pagooglinus pamatau, kad ‘”Alma Littera” adaptavo itališką viršėlį, ant kurio noriu paburnoti. Nu, ne toks turi būt šios knygos viršelis. Koks turėtų būti, nežinau, bet koks neturėtų, tai net labai žinau. Nebūčiau net ėmus šios knygos į rankas, tad esu dėkinga knygos vertėjai, kad įdavė knygą į rankas, nespėjau net labai paprieštaraut. Beje, kažkokiu būdu sugebėjau Violos Ardones kitą knygą “Vaikų traukinys” sumaišyt su kitu vaikų “Našlaičių traukiniu” (autorė Christine Baker Kline), tad naująja knyga ir dėl šito fakto nesigundžiau.

Nors viršelis ne koks, bet knygos pavadinimas – tiesiog puikus. Šis romanas nei trileris, nei detektyvas, bet autorė skaitytoją (ypač italų kalbos nesuprantantį) kaip kokiam detektyve šiek tiek vedžioja už nosies – bent jau aš taip pasijaučiau. Visų pirma – knyga prasideda paauglės Elbės pasakojimu apie tai, kaip ji gyvena puspasaulyje – pamišėlių prieglaudoje, kurioje uždaryta jos mama ir kurioje ji gimė. Tačiau skaitant pamažu suvoki, kad ji veikiau yra pasakotoja, padedančia atskleisti Fausto Meraviljos – stebuklingojo Fausto, didžiojo stebuklo – istoriją. Originaliame knygos pavadinime „Grande Meraviglia“ subtiliai užkoduota pagrindinio veikėjo pavardė, kuri itališkai reiškia „didelį stebuklą“. Man labai patinka tokie “sužaidimai.”

Psichiatras Meravilja jau savo gyvenimo saulėlydyje, žvelgia atgal ir po detalę padeda skaitytojui susidėlioti jo gyvenimo istoriją – jaunas maištininkas, stūmęs pasikeitimus psichiatrijoje, eksperimentatorius, atsidavęs savo darbui ir profesijai, žmogus, pakeitęs daugelio neteisingai diagnozuotų ar tiesiog diagnozėmis apkabintų žmonių, ypač konservatyviai visuomenei neįtikusių moterų gyvenimus. Aistringas darbui ir profesijai, užkulisiuose palikęs savo paties šeimą atsiduria ten, kur skaitytojas jį ir randa (nespoilinsiu). O kas jam yra Elbė? Žmogus ar eksperimentas? O gal abu? Kokią ribą peržengia Meravilja su savo istorijomis ir fantazija – mokslininko ar žmogaus? Kokia yra šios ribos kaina?

Labai verta dėmesio – rekomenduoju! O aš jau parsinešiau iš bibliotekos “Vaikų traukinį”. Tikiuosi, kda daeis rankos iki kol reikės grąžint. Beje, autorė atvyksta į 2026 metų Kauno literatūros savaitę. Jau gundausi važiuoti.

—

Už knygą dėkoju knygos vertėjai Rasai Di Pasquale

Keistoji Selė Daimond

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip norėjau pageturner’io, taip ir gavau. Nors aišku, mane erzina visokie palyginimai su Eleonorom Olifant (perskaičius knygą galiu pasakyt, kad ji ramiai toliau gali ant savo pjedestalo stovėt) ir šiaip koks milijonas pagyrų ant viršelio, bet tiek to, juos geriausiu atveju perskaitau knygos vidury arba pabaigoj.

Selės Daimond istorija tokia paturbinta. Bet va, perskaičius galvoju, ar ne per daug autorė priturbino. Pirmoj knygos pusėj visai gerai, įtampos ir nežinomybės pats tas, o kai jau viskas pradeda aiškėt, kas ir su kuo, nu, tai biškį ir bjauru (tokia tema), bet vietom gal ir per daug, nors negali sakyt, kad neįmanoma. Man atrodo, kad Selė, kuri knygos pradžioje absoliučiai tiesiogiai priimdavusi, kas jai sakoma, iki knygos pabaigos kažkaip per greit pasidarė labai “civilizuota”. Netinkamas žodis, na, bet į tą pusę. Man tiesiog toks jausmas, kad per staigus pokytis. Ir piniginiai reikalai tokie, kažkaip daugokai pasišvaistyta, maždaug tiek, kad pradedi nelabai tikėt. Na, bet negi man gaila, tegul sklaidosi.

Knyga užbaigta taip, kad tikrai aišku, kad bus pratęsimas, ir aš jaučiu, kas ten gali nutikt, ir tiesą pasakius, nenoriu žinot. Įtariu, kad bus daug tamsos, purvo ir nelaimingų žmonių. Ir kiek prisibijau, kad autorė nebūtinai išbalansuos ant ribos, kur pasakojama istorija vis dar tikiu. Bet šiuo atveju, jei norit įtraukiančio trilerio, kur puslapiai verčiasi pagreitintai, tai tikrai ta knyga, kurią reikia imt.

————–

Už knygą dėkoju Almai Litterai.