Na, gerai. Ilgai nerašiau apie Donnos Tartt knygą, nes vis galvojau, kad ateis kažkoks nušvitimas ar ypatinga meilė. Ilgai klausiau, beveik du mėnesius, jei pamenate,
Stephen King rekomendavo knygą skaityti ir saugotis, kad tik neužkristų ant kojos tie +800 psl. Galima sakyti, pagrindinis herojus Theo tapo mano važiavimo į darbą bendrakeleiviu – tiek su juo pravažinėta, susigyventa, sakyčiau. Sėdi į mašiną – tuoj ir jis šalia. Kalba. Pasakoja. Tokia ir knyga. Panašus jausmas. Po pirminio įvykio (sprogimo) nėra nei labai daug intrigų, nei kažkokių “greičiau, greičiau, kas bus toliau”, nes įpranti, kad nieko greit nebus, kad viskas detaliai, po truputį, už dvidešimties puslapių. Sutinku su apžvalgininkais, kad tikrai galima buvo apkarpyti knygą ir gerokai. Sako, kokius 300, bet va, kai reikėtų išrinkti, kuriuos, gali būti sunku. Dialogai ar pasakojimai man kartais pasirodydavo be pradžios ir be pabaigos – begaliniai ir nelabai apie kažką, o gal jau man taip pasirodė, kad viskas taip išsitęsę, kai tiek ilgai gyvenau su knyga? Nežinau. Negaliu sakyti ir kad nepatiko, juk būčiau neiškentėjus ir neperklausius.
Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.
Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.
Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.
Like this:
Like Loading...
knyguziurkes.com 
Turiu popierinį variantą, net neperskaičiau iki galo, tik pažiūrėjau, kuo viskas baigėsi – pabaiga nusivyliau. Po Slaptos istorijos labai laukiau kitų knygų ir abu kartus nusivyliau. Kadangi nemoku taip gerai anglų kalbos, o skaitant šią autorę originalo kalba reikėtų ją gerai mokėti, negaliu taip mėgautis, kaip pirmoje knygoje, beveik kiekvienu sakiniu, kurios vertimas buvo nerealiai nuostabus. Ir jos galimai prastesnės, bent jau The Goldfinch. Parašyti tokio ilgumo knygą apie vieną paveikslą (taip, knyga ne tik apie paveikslą) – nu man jis neatrodo tiek reikšmingas dalykas; man jis atrodo gana nuobodus dalykas, kai 600 ar kiek ten puslapių; gali būti, kad nesuprantu meno arba nepagavau visko anglų k., o štai Slaptoje istorijoje minimi antikiniai kūriniai ir herojai buvo nepalyginamas dalykas. Norėčiau, kad geras vertėjas išverstų ir kitas 2 knygas. Dar pastebėjau panašumų per visas knygas, pvz., pagrindinių herojų tėvas būna siplnas, nemalonus, nelabai reikšmingas, gana neigiamas personažas; The Goldfinch ponia Barber šiek tiek panaši į Banio motiną Slaptoje istorijoje, o ar pastebėjote, kad The Goldfinch vienintelėje vietoje, kaip supratau, šmėkšteli Frensis, tarp Hobio svečių :)?
Aguona, taip taip, pusę puslapių galima išmesti 🙂
Na pagaliau galiu pasidalinti savo pastebėjimais 😉 Visu pirma dėkoju kzL už gerą apžvalgą, kurią perskaičiau prieš skaitydama knygą. Apžvalga gera, nes it koks gerai užsuktas filmo treileris atskleidžia bet neišpliurpia visos esmės. Knyga tikrai ilgoka, bet neslėpsiu, kad patiko. Užkliuvo gerai rašytojos pateikiamos visos detalės, skrupulingas scenų paišymas, kurių gal buvo daug bet jos buvo nenuobodžios Paprastai, man tokie “įvažiavimai” ne prie širdies, o čia – užkabino ir leido dar labiau galvoje nusipaišyti knygos herojus. Ypač patiko Niujorko vaizdai ir aprašymai..momentais atrodo jau kvepėdavo tuo niujorku visas kambarys:)
Ačiū, Ieva, kad pasidalinai. Na ir knygą įveikei, oho!
Aš norėčiau dar kokių 5 tokių pat tokio pat ilgumo knygų. Nu ta prasme, dar 5 “Dagilių”. Man neprailgo nė sekundės, kita vertus, suprantu, kad gal ne visi yra mėgėjai netrumpai skaityti apie baldų restauravimą. Man tai – viena gražiausių knygų apie tai, ką vaizduojamasis menas daro su žmogum. Nu ir viena gražiausių knygų apie Niujorką, tai absoliučiai niujorkietiška knyga, nors dalis jos vyksta visai ne ten. Žiauriai atmosferiška, paslaptinga, įtaigi ir meniška. Kažkoks fantazijos triumfas, aš skaitydama vis turėjau priminti sau, kad ne, visa tai – išgalvota istorija ir tikrasis Dagilis ramiausiai sau kabo Hagoj, Mauritshuise ir su paveikslu nieko tokio nenutiko. Žodžiu, aš esu baisinga gerbėja. Bet su Donna Tart mano santykis sudėtingas – nepaprastai mėgstu jos “Slaptą istoriją” ir “Dagilį”, tuo tarpu nei vienos kitos jos knygos neįstengiau įveikti daugiau nei kokio penktadalio.
Kaip įdomu. Aš klausiau audio, man daros smalsu, kaip būtų su tekstu, gal visai kitos santykis ir visai kitaip skaitytųsi ir vaizdai dėliotųsi, bet įtariu, kad tikrai neskaitysiu, nes tokia apmitis… nebent gabaliukus. Me, žinoma, iš labai skirtingų perspektyvų pažoiūrėjom. Po komentaro jūsų visai kitaip skaityčiau. Neskubėdama…