2014-ųjų metų ALMA premija (skirta A.Lindgren atminti) – Barbro Lindgren

Pirmą kartą ALMA premija buvo skirta autoriui ar organizacijai iš Švedijos.

  • 2003 – Christine Nöstlinger  (Austrija) ir Maurice Sendak JAV
  • 2004 – Lygia Bojunga (Brazilija)
  • 2005 – Ryōji Arai (Japonija) ir Philip Pullman (D.Britanija))
  • 2006 – Katherine Paterson (JAV)
  • 2007 – Banco del Libro (Venesuela)
  • 2008 – Sonya Hartnett (Australija)
  • 2009 – Tamerinstitutet (Palestina)
  • 2010 – Kitty Crowther (Belgija)
  • 2011 – Shaun Tan (Australija)
  • 2012 – Guus Kuijer (Nyderlandai)
  • 2013 – Marisol “Isol” Misenta (Argentina).
  • 2014 – Barbro Lindgren (Švedija). Barbro Lindgren yra parašiusi daugiau nei 100 knygų. Ji laikoma knygos vaikams reformuotoja, o jos knygų turbūt yra kiekvienoj švediškų namų vaikiškoj bibliotekoj.Būtent B.Lindgren knyga apie Maxą buvo pirmoji knyga su tekstu mano mažajam K., kurią skaitėm jam kiekvieną vakarą.
    Teksto  ten buvo labai mažai, be to, jis tyčia parašytas supaprastinai. B.Lindgren  knygose apie Maxą net praleidžia tam tikrus žodžius, tad ne visi sakiniai yra gramatiškai teisingi, bet užtat lengvi, suprantami, tokie, kokiais kalba 1,5-2 metų vaikai.
    Dabar, kai jau abu vaikai didesni, skaitom apie paršiuką Benny ir jo mažą brolį.
    K.Ž.G

9789129549690_200  51XNDRNV7ELsecondColumn

 

 

barbro-lingren-narabiblio

Šios savaitės knygos


Mano L šią savaitę skaito T.Ross “Mažoji princesė”, bet žodį “čiulptukas” keičiam į “tūūūūūūūtėėė”
Image

O aš šią savaitę skaitau dramas iki išnaktų, nes man tuoj bus pasaulinės dramos egzaminas (Ar pasakojau, kad pagaliau pagaliau darau tai, apie ką visada svajojau- studijuoju literatūrą?)

Image

K.Ž.G.

Traukinys į Triestą

radulescu_virselis_spaudaiAtėjus į susitikimą su knygos autore, nebuvo abejonių, kuris iš įeinančių žmonių yra Domnica Radulesku – raudonai vilkinti blondinė – ryški pietietiška gražuolė, taip neįprastai šviesiaplaukė prie tokio temperamento. Staiga visi sėdintys salėje tampa tokie rusvai-pilkai-žaliai  blankūs ir išbalę. Taigi, nors autorė neišsidavė, kiek knygoje yra autobiografijos elementų, o kiek fantazijos – man tai jau visiškai nesvarbu, ji puikiai tinka mano skaitomam tekstui, ir aš visiškai nebesuku galvos, kur čia fantazija, o kur ne. Knygoje aprašyta aistringa pulsuojanti meilė visiškai pritinka jos autorei, net, jei iš tikro autorė tik norėjo, kad taip būtų jos gyvenime.

Nors pasakojama istorija pinasi iš keleto gijų (galima skaityti ir kaip meilės istoriją), labiausiai mane sujaudino istorinė perspektyva, kasdienybė diktatūroje, bėgimas nuo komunizmo (visą laiką galvojau, kokie laimingi buvo rumunai, bent turėję kur bėgti, vakarų pasaulis buvo daug arčiau nei pavyzdžiui septintajeme- aštuntajame dešimtmečiuose diktatūroje gyvenusiems lietuviams), emigracija, naujo gyvenimo pradžia (per pastaruosius penkiolika metų visa tai išgyveno tūkstančiai mūsų tautiečių). Ilgesys. Siaubinga vienatvė, ypač įpratus giminiškai gyventi tarp senelių, tetų, dėdžių ir draugų. Kasdienybės akistata, kai kas dieną tenka galvoti, ar buvo verta viską (o labiausiai meilę) palikti ir bėgti, ar laisvė, į kurią bėgai, turi didesnę vertę už šeimos mikropasaulį savo gimtojoje žemėje.

Dor man buvo pagrindinė knygos tema. Dor:

“Šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.

***

Goodread.com įvertinau 4, nes manau, kad dabar esantis vertinimas yra gerokai per mažas. Tiesiog greičiausiai anglakalbiui skaitytojui (greičiausiai amerikiečiui), daug kas šitoje knygoje yra tolima ir nesuprantama.

Interviu su autore čia.

Langas

sofoklis

Kažkada vakare važiuodama Klaipėdos gatve, pamačiau labai gražų langą. Jau žinojau, kad langas yra Sofoklio knygyno. Toj gatvėj nelabai yra vietos sustoti ir bėgti fotografuoti – taip ir nuvažiavau su tuo vaizdu galvoje. Bet vakar turėjau progą ramiai nufotografuoti, nes Sofoklio knygyne buvo pokalbis/susitikimas, susijęs su L.Binet knyga “HHhH“.

Šią knygą esu skaičius, nelabai beprisiminiau, ką apie ją parašiau, įlindau greit į blogą ir susinepatoginau – realiai nieko neparašiau, net, atrodo, kad iš viso tos knygos nesupratau ir neįvertinau. Dėl to tik dar labiau džiaugiuosi, kad renginyje sudalyvavau. Kartu su masuote, kurios dalimi buvau, dalyvavo vertėjas L. Jonušys, knygos vertėja Diana Bučiūtė, knygos redaktorė, istorikas, kurio pavardės neatimenu jau. Moteriškės net važiavo į Prahą visos aplinkos, kurioje vyko knygos veiksmas, pasižiūrėti – tokiom užsidegusiom akim pasakojo savo nuotykius.

L. Jonušys taip papasakojo ir nesusipratėlius apšvietė, kuo romanas ypatingas – iš karto daug kas galvoje susidėliojo. Pagalvojau, kiek knygų lieku nesupratus ir neįvertinus, kaip sveika yra padiskutuoti, išgirsti kitų įžvalgas. Ačiū leidyklai už kvietimą, sėkmės ir toliau organizuojant susitikimus su naujom knygom, autoriais, vertėjais ir šiaip knygų mylėtojais.

Jau greit pavasaris kino

Benagrinėdama Kino pavasario repertuarą užtikau keletą knygų ekranizacijų. Neabejoju, kad jų yra ir daugiau, bet šį kartą dvi. Į vieną bilietus jau turiu, į kitą – skirtą visai šeimai, deja, nepavyks nueiti, nes neįgarsinta lietuviškai, o maniškiai dar per maži titrams skaityti.

Nors už lando šiandien visai ne pavasaris, mano širdyje – Kino pavasaris.

ele ir draugai

Filmo aprašymas štai čia. Timo Parvela šiemet buvo atvykęs į Knygų mugę, šitą knygą kaip tik dabar skaitom su vaikais.

ele-ir-draugai-

simtametis

Čia filmas, o čia mes apie knygą.

simtametis knyga

Generolo sena karvė

cekuolis

Pirmoji Čekuolio knyga, kurią perskaičiau. Kitų neskaičiau ne dėl to, kad man nepatiktų, tiesiog Čekuolio man labai patinka klausytis, tai ir klausaus, kol galima. O ši sudomino, nes labai jau smalsu tokį margą gyvenimą nugyvenusio žmogaus autobiografija. Labai įdomu, tikrai. Prisiminiau kitą labai gerą autobiografinį romaną – Marcelijaus Martinaičio “Mes gyvenome” – panašūs laikai aprašomi, galima palyginti. Žodžiu, rekomenduoju, sužinosit, kas nežinot, kaip ten su KGB buvo.

Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

naivus

Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.

1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu,  malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).

2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).

3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na,  na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?

Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau,  o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.

Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.

4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.

O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.

naivus autorius

Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).

Heft. Našta

Heft

Kas ten sakė, kad visos knygos apie meilę. Po šios knygos man atrodo, kad visos knygos yra apie vienatvę ir nesusikalbėjimą. Arba nekalbėjimą.

Buvęs dėstytojas Arthur Opp sveria apie 550 svarų, o toks svoris yra labai gera priežastis sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti, dešimtį metų gyventi savo atsiminimais. Gyvenimas vis tiek jau baigėsi. Vieną dieną Arthur gauna prašymą iš savo senos pažįstamos Charlene – gal galėtų protingas žmogus padėti jos aštuoniolikamečiui sūnui pasirinkti koledžą, kuriame galėtų toliau mokytis talentingas beisbolo žaidėjas. Tai, kad jis yra sportininkas yra jo vienintelis šansas mokytis, nes mama yra visiškai neturtinga ir savo sūnaus paremti negali.

Arthuras savo draugės nematė labai seniai. Nors palaikė šiokį tokį ryšį, tai, kad ji turi sūnų jam yra visiška naujiena. Mandagiai pakviečia pasilankyti svečiuose, bus galima aptarti mokslų planą, prisiminti jaunystę, mandagiai įspėja, pagaliau pripažįsta ir sau, ir jai, kad dabar tikrai ne kaip atrodo, tikriausiai jo net nepažintų…

Kitą istorijos pusę pasakoja Charlene sūnus Kel. Iš jo pasakojimo aišku, kad Charlene pasikeitė dar labiau nei Arthur. Susitikę gatvėje jie tikriausiai praeitų vienas pro kitą, net neatpažintų. Kel’o gyvenimas su neviltin nugrimzdusia mama sunkus, iki visiškos nevilties. O dar sužino, kad vyras, kurį laikė savo tėvu visai ne tėvas. Kas tada jo tėvas? Kodėl Arthuras staiga metė mėgstamą dėstytojo darbą ir užsidarė namie? Kodėl mama liepė pagalbos kreiptis į Arthur?Tikriausiai jau turite įvairiausių variantų. Tik negalvokite, kad viskas taip paprasta ir banaliai aišku. Tai nėra. Paskaitykit, pamatysit.

Įdomiai man klausėsi ta knyga. Arthurą įsivaizdavau kaip vieną pažįstamą žmogų, tačiau kalbėjo jis kito man pažįstamo žmogaus balsu, gal todėl labai įsijaučiau ir įsigyvenau.

heft2

Goodreads knygą vertina 3.99. O aš sakysiu 3.5.

 

Silva Rerum III

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl
XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Dvasios žagrę kalė

zagrakalyte
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
http://www.senvage.lt/events/fotografija-moters-portretas/

Agnės Žagrakalytės knygos “Eigulio duktė” ištrauką pirmiausia paskaičiau kažkada kažkur internete – labai įdomu pasirodė – paskui Ji pasirodė Tyto Albos rudeniniame knygų pristatyme, kur, kaip ir knygų mugėje, visokeriopai bandė išsisukti nuo autorystės. O paskui knygą Kalėdų proga savo giminaičiui padovanojau, pagalvojau, kad jam irgi patiks, o paskui ir aš pasiskolinsiu ir paskaitysiu, didelė knyga, o vietos lentynose maža ir taip toliau. Paskui sėdėjau Knygų mugės pristatyme ir supratau, kad tai bus dar vienas pusė kilogramo mano nusipirktų knygų svorio.

Aš nežinojau, kad rašytoja yra visiems pažįstama kaip poetė, nelabai pažįstu poetų, nors esu gimusi poečių gimimo dieną, kartu su kitomis dvejomis poetėmis ir vis dar laukiu savo poetinio prabudimo, nes kaip taip gali būti, kad dvi ėmė ir gimė tą pačią dieną, o aš irgi gimiau ir ne poetė? Pristatymo metu drebėjo rašytoja taip, kad iš pirmos eilės tai tikrai matėsi, net norėjau atiduoti savo vienintelį knygų mugėj turėtą megztinį. O drebėjo, nes tikriausiai giminė visa apkabinusi laikė, o seniai mirę kaip gali sušildyti? Rašytoja sakė, kad jai nešalta, o pristatyme dalyvavusi Laura Sintija Černiauskaitė (kuriai paauglystėje baisiai pavydėjau tokio ilgo vardo) niekaip negalėjo suprasti, kaip taip galima išsižadėti savo kūrinio ir ką reiškia “perrašyti” tai, ką Juozas Žagrakalys kažkada parašė. Vis spaudė ir spaudė rašytoją, nežinia, ko – kad išsižadėtų savo perrašymo ar kad prisipažintų, iš kur nusirašė, ar kad šiaip pavydas suėmė, kad jai dvasios rašyti nepadeda, užklausus patarimo, šalčio anei įkvėpimo iš anapus neatpučia.

O aš ką, sėdėjau įsitikinusi, kad šitos knygos man baisiai reikia turėti. Ir dar slapčia tikėjaus, kad knyga man labiau patiks nei Lauros Sintijos, kurios rašymais svaigau paauglystėje, dabartinės knygos. Dar džiaugiausi, kad kažkokiu stebuklingu būdu prieš mane sėdėjo giminės su gilia šeimos istorijos atmintim atstovė (toks jausmas, kad va kokia Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė iš Sabaliauskaitės knygos nužengė – ne viskas prarasta, ne viskas išmirę), kaip kokia užburta princesė, kuri pati save atkerėjo užrašiusi į ausį pašnibždėtą istoriją.

***

PS Čia rašinėlis mano sesei, kuri vis kamantinėjo apie knygų mugės dvasią. O dvasios ėmė ir sudalyvavo tiesiogine žodžio prasme

 

Meilė kaip koziris

Šiandien einu į savo knygų klubo susitikimą. Šiam kartui skaitėme Jojo Moyes “Me Before You”, švediškai pavadinimas kažkodėl buvo išverstas “Gyvenimas po tavęs”. Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Goodreads knygai suteiktas 4.34 įvertinimas, tinklaraščiuose šimtai recenzijų apie tai, kad tai nuostabi knyga, kad ja privalu skaityti visiems, kad tai verčiantis susimąstyti tekstas. Apie knygą rašė Šiukšlynėlis, ” Aš skaitau“, Levandų jūraImage

Po tokių pagyrimų jaučiuosi lyg daryčiau kokią šventvagystę, kai sakau, kad nesuprantu to knygos puikumo. Nematau jo. Taip, knyga jausminga. Autorė Jojo Moyes, taip sakant, iškviečia sunkiąją artileriją ašaroms išsspausti. Net ir aš vieną kitą ašarą braukiau. Bet ašaringumas ne visada tiesiogiai proporcingas knygos stiprumui.

Iš knygos aprašymo :”Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.”

Man užkliuvo klišės:  turtingas, jaunas, ekstremalas verslininkas  Will, iš darbo klasės kilusi, pasaulio nemačiusi, interesų neturinti Luisa. Nuo pat pradžios aišku, kur istorija suka. Luisa pirmą kartą pažiūri užsienietišką nedubliuotą filmą. Luisa pirmą kartą nueina į klasikinės muzikos koncertą. Luisa panori keisti savo gyvenimą ne todėl, kad pati priėjo prie išvados, kad reikia kąžką keisti, ne todėl, kad pati gyvendama šalia Will suprato, kad ji save riboja, o todėl, kad jai tai pasakė Will. Common. Pigmalioniška istorija.

Kitas man užkliuvęs dalykas- perdėm aiškinama. Nei Luisai, nei skaitytojui neleidžiama patiems darytis išvadų. Rašytoja laiko savo skaitytoją už rankos lyg mažą vaiką, pateikdama akivaizdžias tiesas (a ala “Carpe diem”, gyvenk pilną gyvenimą, nepasitenkink mažu gyvenimu ir t.t.), pasikartodama.

Yra ir neblogų dalykų. Pvz Will paralyžius ir Louisos draugo Patriko nuolatinės treniruotės, jo nesenkantis dėmėsys kūnui, raumenims, treniruotėms kontrastuoja ir neišvengiamai verčia pagalvoti apie kūno reikšmę.
Galima klausti, ar till Will yra suparalyžuotas, savo kūno apribotas. Ar nėra Louisa irgi savaip sustingusi, nesugebanti pajudėti dėl savo baimės ir savo praeities?

Dar vienas labai suerzinės dalykas buvo tai, kad beveik viesiems istorijos dalyviams buvo leista kalbėti iš jos ar jo pozicijos viename skyriuje. Didžioji knygos dalis rašyta ir Luisos pozicijos, bet po savo skyrių gavo ir Will tėvai, ir Luisos sesė, bet ne Will.
Knygoje daug kartų rodoma, kaip pačio Will nuomonės nepaisoma, kaip sprendimai priimami jam už nugaros, kai niekas net nesusimąsto paklausti O ko tu, Will, norėtum?” prieš pradėdami jo gelbėjimo operacijas ir bandymus praskraidinti jam nuotaiką. Tad atskiro skyriaus, kuriame Will galėtū kalbėti išš savo pozicijos nebuvimas man nelabai suprantamas. Gerai, kad bent jau laiškas knygos pabaigoje yra jo parašytas, bet jis mažai ką prideda Will paveikslui.

Man daug labiau patiko filmas The Untouchables, kuris savo tematika labai panašus į Jojo Moyes knygą, bet kuriame, mano nuomone, sėkmingiau išvengta trafaretinių sprendimų.

Nežinau, ar tikrai buvo būtina daryti meilės istoriją iš šito pasakojimo. Viena vertus suprantu, kad meilė mūsų vakarietiškoj kultūroj yra tarsi “koziris” sunkiose situacijose.  Mes tikim, kad meilė gali daug ką pakeisti, kad bučinys gali pažadinti iš šimtamečio miego, kad ir nunuodytą Snieguolė gali atsimekti, kai šalia atsiras princas.
Antra vertus, norisi tikėti , kad ne vien heteronormatyviniai, seksualine trauka pagrįsti meilės ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad gali išgelbėti tą, kuris mums svarbus.

K.Ž.G