Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

naivus

Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.

1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu,  malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).

2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).

3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na,  na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?

Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau,  o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.

Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.

4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.

O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.

naivus autorius

Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).

Heft. Našta

Heft

Kas ten sakė, kad visos knygos apie meilę. Po šios knygos man atrodo, kad visos knygos yra apie vienatvę ir nesusikalbėjimą. Arba nekalbėjimą.

Buvęs dėstytojas Arthur Opp sveria apie 550 svarų, o toks svoris yra labai gera priežastis sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti, dešimtį metų gyventi savo atsiminimais. Gyvenimas vis tiek jau baigėsi. Vieną dieną Arthur gauna prašymą iš savo senos pažįstamos Charlene – gal galėtų protingas žmogus padėti jos aštuoniolikamečiui sūnui pasirinkti koledžą, kuriame galėtų toliau mokytis talentingas beisbolo žaidėjas. Tai, kad jis yra sportininkas yra jo vienintelis šansas mokytis, nes mama yra visiškai neturtinga ir savo sūnaus paremti negali.

Arthuras savo draugės nematė labai seniai. Nors palaikė šiokį tokį ryšį, tai, kad ji turi sūnų jam yra visiška naujiena. Mandagiai pakviečia pasilankyti svečiuose, bus galima aptarti mokslų planą, prisiminti jaunystę, mandagiai įspėja, pagaliau pripažįsta ir sau, ir jai, kad dabar tikrai ne kaip atrodo, tikriausiai jo net nepažintų…

Kitą istorijos pusę pasakoja Charlene sūnus Kel. Iš jo pasakojimo aišku, kad Charlene pasikeitė dar labiau nei Arthur. Susitikę gatvėje jie tikriausiai praeitų vienas pro kitą, net neatpažintų. Kel’o gyvenimas su neviltin nugrimzdusia mama sunkus, iki visiškos nevilties. O dar sužino, kad vyras, kurį laikė savo tėvu visai ne tėvas. Kas tada jo tėvas? Kodėl Arthuras staiga metė mėgstamą dėstytojo darbą ir užsidarė namie? Kodėl mama liepė pagalbos kreiptis į Arthur?Tikriausiai jau turite įvairiausių variantų. Tik negalvokite, kad viskas taip paprasta ir banaliai aišku. Tai nėra. Paskaitykit, pamatysit.

Įdomiai man klausėsi ta knyga. Arthurą įsivaizdavau kaip vieną pažįstamą žmogų, tačiau kalbėjo jis kito man pažįstamo žmogaus balsu, gal todėl labai įsijaučiau ir įsigyvenau.

heft2

Goodreads knygą vertina 3.99. O aš sakysiu 3.5.