Atėjus į susitikimą su knygos autore, nebuvo abejonių, kuris iš įeinančių žmonių yra Domnica Radulesku – raudonai vilkinti blondinė – ryški pietietiška gražuolė, taip neįprastai šviesiaplaukė prie tokio temperamento. Staiga visi sėdintys salėje tampa tokie rusvai-pilkai-žaliai  blankūs ir išbalę. Taigi, nors autorė neišsidavė, kiek knygoje yra autobiografijos elementų, o kiek fantazijos – man tai jau visiškai nesvarbu, ji puikiai tinka mano skaitomam tekstui, ir aš visiškai nebesuku galvos, kur čia fantazija, o kur ne. Knygoje aprašyta aistringa pulsuojanti meilė visiškai pritinka jos autorei, net, jei iš tikro autorė tik norėjo, kad taip būtų jos gyvenime.

Nors pasakojama istorija pinasi iš keleto gijų (galima skaityti ir kaip meilės istoriją), labiausiai mane sujaudino istorinė perspektyva, kasdienybė diktatūroje, bėgimas nuo komunizmo (visą laiką galvojau, kokie laimingi buvo rumunai, bent turėję kur bėgti, vakarų pasaulis buvo daug arčiau nei pavyzdžiui septintajeme- aštuntajame dešimtmečiuose diktatūroje gyvenusiems lietuviams), emigracija, naujo gyvenimo pradžia (per pastaruosius penkiolika metų visa tai išgyveno tūkstančiai mūsų tautiečių). Ilgesys. Siaubinga vienatvė, ypač įpratus giminiškai gyventi tarp senelių, tetų, dėdžių ir draugų. Kasdienybės akistata, kai kas dieną tenka galvoti, ar buvo verta viską (o labiausiai meilę) palikti ir bėgti, ar laisvė, į kurią bėgai, turi didesnę vertę už šeimos mikropasaulį savo gimtojoje žemėje.

Dor man buvo pagrindinė knygos tema. Dor:

“Šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.”

***

Goodread.com įvertinau 4, nes manau, kad dabar esantis vertinimas yra gerokai per mažas. Tiesiog greičiausiai anglakalbiui skaitytojui (greičiausiai amerikiečiui), daug kas šitoje knygoje yra tolima ir nesuprantama.

Interviu su autore čia.