Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.
Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.
Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai
***
Apie jausmą:
Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.
Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.
Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).
Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).
Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.
Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.
Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!
Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.
Kai pradėjau klausyti šitos knygos (savaime suprantama, mašinoje) tai verkiau, o paskui juokiausi. Taip gražiai knygos autorė duoda toną savo knygai – lyg ir liūdna, labai liūdna, ką skaitai, bet verkt ne tai, kad negalima, tiesiog nėr kada – reikia gyventi. Gyventi plačiai atmerktom akim, kad matytum ne tik tai, kas matoma.
Apie knygų kategorizavimą aš šį kartą iš viso nekalbėsiu, nes šioji tikriausiai net ne young adult, o vaikų knyga – visai nesvarbu. Iš tikro jinai yra nuostabi. Na, negaliu sakyti, kad pakeitė gyvenimą, ar kažką panašaus, gal labiau nurodė kryptį, atvėrė akis, o gal parodė, kaip žiūrėti.
Šeimoje gimsta berniukas deformuotu veidu ir tai yra vienintelis jo kitoniškumas nuo kitų žmonių. Dėl to jam yra begalo sunku, nes žmonės mato tik tą vienintelį jo kitoniškumą ir nieko daugiau. Visiškai nemato, kas yra už to veido ir koks Augustas yra. Augustas mokosi namuose, bet ne dėl to, kad šitaip slėptusi nuo nepageidaujamo dėmesio, o dėl nuolatinių operacijų, kuriomis bandoma atitaisyti gamtos klaidas. Bet štai laikas keliauti į penktą klasę ir Augusto mama pasiūlo berniukui eiti į tikrą mokyklą. Po įvairiausių taip ir ne, į mokyklą vis dėlto susiruošiama ir prasideda sunkiausi ir nuostabiausi berniuko metai.
Tuos Augusto gyvenimo metus autorė atskleidžia kalbėdama jo paties, jo sesers, jo klasiokų lūpomis. Sunku ne tik berniukui, bet ir jo artimiesiems, jo draugams. Vis dėlto svarbiausia knygoje yra meilė ir draugystė, nes būtent meilė, draugystė ir gerumas (kindness) ledžia išvysti daugiau ir giliau, meilė ir draugystė yra stebuklingas filtras, kuris tiesiog įgalina matyti kitaip. Atsimenu, kaip mūsų literatūros mokytoja pasakojo, kaip pagavo save gailint moters, kuri sunkiai ėjo gatve ligos išsukinėtomis kojomis. Bet gal moteris laiminga, kad apskritai eina? Gal prieš mėnesį ji gulėjo prikaustyta prie lovos ir neapsiėjo be kitų pagalbos? Taip ir knyga padės (tikiu) kiekvienam skaitytojui pamatyti, o su laiku gal ir pasielgti kitaip.
Įvedus į paiešką autorės pavardę, išmeta nuotrauką, kurioje autorė yra su mergaite. Neieškokite tos nuotraukos dabar, padarykite tai, kai perskaitysite knygą, pamatysit – įvyko stebuklas.
What inspired you to write Wonder? About five years ago I took my son’s for ice cream, and while my older son went inside to buy us our milk shakes, my younger son and I waited on the bench outside. My younger son was only about 3 years old at the time, and he was in his stroller facing me while I sat on the bench. At a certain point I realized that sitting right next to me was a little girl with a severe craniofacial difference, her friend (or sister), and her mother. When my younger son looked up and saw her, he reacted exactly the way you might think a three-year old would react when seeing something that scared him: he started to cry—pretty loudly, too. I hurriedly tried to push him away in the stroller, not for his sake but to avoid hurting the girl’s feelings, and in my haste I caused my older son to spill the shakes, and, well, it was quite a scene—the opposite of what I had hoped for. But as I pushed my younger son’s stroller away I heard the little girls’ mom say, in as sweet and calm a voice as you can imagine: “Okay, guys, I think it’s time to go.” And that just got to me. For the rest of the day, I couldn’t stop thinking about how that scene had played out. It occurred to me that they probably went through something like that dozens of times a day. Hundreds of times. What would that be like? What could I be teaching my children so they could understand how to respond better next time? Is “don’t stare” even the right thing to teach, or is there something deeper? All this stuff was flying through my head, and I realized that I was disappointed in myself because I had missed a good teaching moment for my kids. What I should have done, instead of trying to get my kids away and avoid the situation, was engage the girl and her mother in conversation. If my son cried, so be it: kids cry. But I should have set a better example for him, and shown him there was nothing to fear. Instead I panicked. I simply didn’t have the wherewithall to know what to do in that situation. Coincidentally, the song Wonder by Natalie Merchant came on the radio that night, as I was thinking about the ice cream incident, and something about the words to the song just got to me. I started writing Wonder that very night.
Perskaičiau šitą knygą. Ir jūs perskaitykite. Tik kažkaip rankos nekyla apie ją rašyti – liūdna ir beviltiška. Ne visa knyga tokia. Knygos autorius Igor Argamante kažkada buvo vilnietis. Kai buvo toks praaugęs berniokas. Su juo pirmojoje knygos dalyje lakstysite Vilniaus gatvėmis, landžiosit po įvairiausius užkaborius ir džiaugsitės šviesiom vaikystės dienom – šviesi knygos pusė ir buvo įdomiausia skaityti. Daugybė įdomiausių miesto ir tomečio gyvenimo detalių.
O Vilniaus geto istorijos… Juk aiški istorijų pabaiga. Bet vis tiek skaitykit. Kad nepamirštumėm iki kokių absurdų pasaulis yra pajėgus nusivažiuoti.
Kaip įsivaizduoji Afriką? Na, gal kaip didelę smėlio dykumą arba savaną, safari, o gal kaip amžiną konfliktų židinį, Ruandą, Somalio piratus, apartheidą? Galbūti kažkurį iš minėtų variantų, bet tikrai ne kažką panašaus į intelektualų vakarojimą su tauriųjų gėrimų stiklais rankose, šilkinėmis suknelėmis ir moterų emancipacija? Galima sakyti, kad Chimamandos Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“ susiduria vienokia ir kitokia Afrika – toji, kurią mes įsivaizduojame ir toji, kokios nesitikime rasti, net nežinome egzistuojant.
„Pusė geltonos saulės“ yra daugiasluoksnė knyga. Visas pasakojimas rutuliojasi, kai Nigerija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos (apie 1967), o greitu metu, nuo Nigerijos atsiskyrė pietryčių žemės, pasivadinusios Biafra. Prasideda trejus metus besitęsiantis karas, kurio metu mirė apie tris milijonus žmonių. The world was silence when we die. Nenuostabu. Kiek Afrikoje mirė ir dar mirs, o mes visi tik tyliai spoksosime į besisukantį gyvybių skaitliuką, juk vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijonų – statistika.
Biafros vėliavoje – knygos pavadinimo kodas
Tokioj Afrikoj gyvena knygos veikėjai. Ugwu – berniukas iš kaimo tarnaujantis pas universiteto dėstytoją Odenigbo, gražuolė Olanna, ambicinga (tikrai) jos sesuo dvynė Kainenė (abi baigė mokyklas Anglijoje), jų tėvai, giminės, visas afrikietiškas ratas prietarų, burtų, meilės, nemeilės – nuobodžiauti anei skųstis Adichie fantazija tikrai nėra dėl ko. Kaip įvairiapusiškus veikėjus paveikia karas, kur nubloškia meilė, kas išeis nugalėtas, kiek gyva viltis?
Knygos klausiau, bet kažkokiu metu truputį pasimečiau tar visokių intarpų, pasakojančių Biafros istoriją, todėl iš bibliotekos pasiemiau vertimą, kad būtų lengviau suprasti knygos struktūrą. Vertimas neužkliuvo, imkit ir skaitykit. kam įdomu, autorės TED talk čia, filmo trailer čia.
Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.
Apie šitą knygą kalbėjome kovo mėnesio Jaukiame knygų klube. Jei ne klubas, greičiausiai niekada nebūčiau sugalvojusi skaityti šios knygos – kas kartą džiaugiuosi tuo, kaip knygų klubas praplečia mano knygų pasaulį, kaip padeda kitaip pamatyti knygas. Taip atsitiko ir su R. Arenas knyga “Kai ateis naktis”. Apibendrinant diskusiją sakiau, kad šią kubiečio autobiografiją perskaičiau per ekonominę-politinę-socialinę prizmę, o štai kitos kolegės skaitytojos knygoje matė tropines Karibų audras, smilkstančias palmes, šėlstantį vandenyną. Žinoma, aš irgi mačiau šiuos vaizdus, bet man jie buvo tik šalia viso to verdančio minėto e-p-s pasaulio.
Prisipažinsiu, knyga mane gerokai sukrėtė. Na, nenoriu sakyti šokiravo, nes tai būtų per aštrus žodis, kaip ir “sukrėtė” nėra tinkamiausias. Iš tikro, skaitydama net ėmiau ieškoti, kuri leidykla išleido tokią drąsią, atvirą ir seksualią knygą. Nesitikėjau tokio atvirumo, tikrai. Seksualumas Areno gyvenime atsidaro labai anksti, visai vaikystėje, bet tai greičiausiai visiškai natūralu, mes gal lotynų kitaip ir nelabai įsivaizduojame, o visą vaizdą dar paryškina mūsų šiaurietiškas santūrumas. Arenas neslepia esąs homoseksualus – o tai visiškai ne pakeliui su komunistine Kuba, nepripažįstamo rašytojo gyvenimas ir taip nelengvas, o čia dar ta orientacija.
Dėl visokiausių priežasčių R. Arenas daug laiko slapstosi, sėdi kalėjimuose, ištisai badauja, kaip ir visa Kuba. Visą laiką svajoja ištrūkti iš salos, bet galiausiai ištrūkęs emigracijoje išsvajotosios laisvės neranda, atrodo neranda nė ramybės – visiems tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, kitokios kultūros. Dvi iš eilės perskaitytos knygos, du bėgimai nuo rėžimo, dvi emigracijos – du skirtingi, bet ir panašūs likimai.
Iš tikro sunku trumpai aprašyti šią knygą, joje daug gijų, daug likimų, istorijų ir pasakojimų. Išsamią knygos recenziją galite paskaityti čia.
Šiandien yra Hanso Kristiano Anderseno gimimo diena. Labai svarbi diena vaikų literatūrai, nes paskelbiamos geriausios ir gražiausios vaikiškos knygos. Tą pačią dieną Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyrius paskelbia geriausias praėjusių metų knygas vaikams.
IBBY Lietuvos skyriaus nuomone
Gražiausia metų knyga – Marijos Smirnovaitės iliustruota lietuvių liaudiens pasakų rinktinė “Aukso kirvukas”
Reikšmingiausias metų debiutas – Neringos Vaitkutės “Vaivorykčių arkos”
už meniškai vertingiausias nespalvotas iliustracijas knygoje “Vilniaus padavimai” įvertintas Andrius Seselskis
Sveikinam kūrėjus ir leidyklą “Nieko rimto”, kuri savo pergalių džiaugsmu nori pasidalinti su knygų žiurkėm ir jų žiurkiukais, ir dovanoja “Aukso kirvuką” (ypatingo grožio knyga, iliustracijos tikrai nerealios!!!) ir “Vaivorykščių arkas”. Parašykite prašom komentaruose, kurios knygos norėtumėt ir už dienos kitos kažkam nerealiai pasiseks (mums su G. jau pasisekė, ačiū leidyklai).
knyguziurkes.com 
