Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.
Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).
Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).
Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.
knyguziurkes.com 