Akiratis

“Traktatas apie pupelių gliaudymą” mane absoliučiai sužavėjo, tad naujos Wieslaw Mysliwski knygos pasirodymas lietuviškai labai nudžiugino – lenkiškai nemoku, deja, ir kito varianto skaityti šio autoriaus knygas neturiu.

“Akiratis” – ilgas lėtas pasakojimas apie gyvenimą. Bet nevarginantis ir tikrai nenuobodus. Nežinau, kaip jam taip pavyksta, šiam rašytojui – tikriausiai kokį penkiasdešimt puslapių rašyti apie pamestą batą ir nenusirašyti į lankas. Tai ir yra didžiausias meistrystės įrodymas, o skaitytojui savęs išbandymas – skaityti, o ne nubėgti akimis tekstu. Tokia savotiška meditacija.

Šis akiratis yra nusileidimas į vaiko akių lygį ir žvilgsnis į pasaulį iš ten. Pro akis praeina karas – tik kitoks, toks, kaip supranta vaikas, pokario nepritekliai, besikeičiančios ideologijos ir bažnytinės procesijos, pirmos šokio ir gyvenimo pamokos, tiesiogine žodžio prasme pamatytos pro tarpulenčio skylę sienoje (ta giminaičių meilės scena taip vaizdingai aprašyta, kad oho). Tuose akiračiuose mama iš elegantiškos tarpukario damos tampa nepakenčiama nuo užgriuvusios naštos įsiskaudinusia bambekle, tėvas nyksta akyse, iš Vokietijos rytuosna keliauja karvių bandos.

Vežimai, lagaminai, gendantys autobusai, begaliniai laiptai į miestą ant kalno – kantraus skaitytojo laukia ilga kelionė, per tiek laiko būtų galima pasiekti pasaulio kraštą, jei tik akiratis su kiekvienu kelionės žingsniu kaskart per žingsnį nuo tavęs nepabėgtų.