The Best We Could Do

we coudl

Po to, kai Bill Gates šią grafinę novelę paminėjo, kaip vieną geriausių skaitytų 2017 metais, tapo nebeįmanoma ją nusipirkti internete. Išankstinis užsakymas – prašom. Kadangi dabar esu grafinių novelių fanė, tai tapau masinės psichozės auka – irgi užsisakiau knygą nusipirkti, kai tik vėl bus įmanoma.

Ši knyga – pabėgelių ir emigrantų knyga. Kartu tai – kartų skirtumų knyga, kuri ypatingai jautri ir skausminga tema, kai tėvai gelbėdami savo vaikų gyvenimus, dažniausiai juos praranda naujai kultūrai, naujai kalbai, kitoms, jiems visiškai nesuprantamoms tradicijoms, kuriuos nesutaikomai juos atskiria.

we could 2

Knygos autorė pačioje knygos pradžioje gimdo savo pirmąjį vaiką ir, tapusi mama, suvokia, kaip kardinaliai pasikeitė jos gyvenimas, užgriuvo didžiulė atsakmybė, o kartu ir ateina suvokimas, kaip tikriausiai ir visiems mums, susilaukus vaikų – kokį didelį niekada iki tol neįvertintą darbą nuveikė kiekviena mama ir tėtis.

Šis naujas jausmas verčia autorę atsigręžti į savo tėvus ir jų praeitį, jų patirtį, emigraciją, pakeltą ir nepakeltą. Knygos autorė Vietnamo pabėgelių dukra bando sugrįžti laiku atgal ir praeiti visą kelią, kurią jos tėvai praėjo ir taip suprasti savo tėvus.

Tai yra be galo jautri ir gili knyga. Ir labai daug kur susišaukia su “Sibiro haiku”, kad ir kaip toli geografiškai nutolusios viena nuo kitos.

Tarp gyvenimo ir vilties

tarp gyvenimo

Kai tobulėjantis mokslas ir medicina užkerta giltinei kelią vaistais, skiepais ar kremais nuo saulės, ji kantriai ir nuosekliai ieško kitos silpnos vietos, per kurią galėtų pasiimti vertingiausią žmogaus turtą. Taip per amžius ramiai sau bezdžionėse tūnojęs virusas suėda žmogaus imuninę sistemą, tropikuose įkandęs uodas nulemia nesivystančias vaisiaus smegenis ar purvuose besivoliojanti kiaulaitė – kiaulių gripą.

Kažkada ateityje giltinė pateikė naują staigmeną – Anno Mortis: žmogus yra visiškai sveikas, kol tam tikrais, pagal kraujo tyrimą nustatytais, metais miršta. Tiesiog taip. Klėja yra viena iš tokių žmonių. Dabar jai šešiolika ir ji žino, kad, suėjus septyniolikai, bet kuri nauja diena gali būti jos paskutinė, o jei ne paskutinė, tai tik viena iš 365. 365 yra maksimalus įmanomas skaičius.

Kaip gyvena ir kaip jaučiasi toks žmogus? Ar nori viską nuveikti, ką dar įmanoma, ar kuo giliau pasislėpti po kaldra? O gal išgelbėti kokią vieną kitą gyvybę savo neviltimi suteikdami viltį? Toks pasirinkimas suteikiamas Klėjai – dalyvauti eksperimente, kuris pats yra eksperimentas.

Man labai patiko knygos idėja ir ji labiausiai laikė pririšusi prie teksto, nes niekur jau nedingsi, labai norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir galiu pasakyti, kad ir pabaiga man patiko, tikrai nebuvo koks uodegos užrietimas – bububu, pagąsdinau, bet nieko čia tokio, saulė patekėjo ir vaiduokliai išsilakstė. Daugmaž ten viskas tvarkingai ir logiškai susidėliojo į lentynas. Gal kiek paaugliškos meilės ir jų trikampiai man ten kažkaip kėlė abejonių ir kartais atsirasdavo toks jausmas, kad kažką praleidau skaitydama, gal kokį puslapį pamečiau, nes meilei arba nemeilei pritrūkdavo kažko, kas mane įtikintų, bet gal jaunasis skaitytojas nebus toks priekabus, kaip teta knygų žiurkė. Bet pasakysiu nuoširdžiai, jei skaityčiau knygą keturiolikos, tai ji man žiauriai patiktų, nes ir paslaptinga, ir meilė bujoja, ypač nelaiminga. Tik rekomenduoju greičiau skaityti, kol Veryga lapų neišplėšė arba neuždėjo ženklo N-20. Suprask, nėr čia ko jaunuoliams smegenų nuodyti.

Egle, prašom dėti knygą į goodreads, būsiu pirmoji jos vertintoja.

 

Žarnyno žavumynai

Zarnyno-zavumynai.-Viskas-apie-menkai-vertinama-organa_large

Nu, koks žavumynas yra šita knyga! Nors knygos autorė ant viršelio ir labai žavinga, tikrai nesitikėjau, kad tokią knygą galima taip žavingai parašyti. Prisipažįstu, sugraužiau su pasimėgavimu ir, kas keisčiausia, vos padėjus knygą visą laiką norėjosi prie jos sugrįžti, lyg būtų koks žarnų trileris!

Mūsų pilvas yra tikrų tikriausia galaktika. Ir mintis, kuri skaitant nuolatos lindo man į galvą, buvo žmonijos mokslo kryptis – mes bandom nuskriti į Saulės sistemos pakraščius ir per naktis spoksome į seniai nebesančias žvaigždes, ir tuo pačiu nė velnio nesuprantame, kas vyksta mūsų pilvo galaktikoje.

Nesistebėkite, bet mes tik visiškai neseniai sužinojome, kad bakterijos egzistuoja, tada galvojome, kad visos jos labai blogos ir piktos, o gerosios bakterijos mūsų supratimu vos ką tik išlipo iš vystyklų (ne bakterijos, mes su savo nulinėmis žiniomis). Tikriausiai galvojate, prie ko čia tos bakterijos? Aš irgi dar vakar taip galvojau, na, keli milijonai bakterijų, na, bet ne 2kg! Aha, pilve. Ir jos ne tik kažką valgo, jos dar ir gamina kažką, be ko neišgyventume, arba šiaip, supyksta ir nulemia mūsų nuotaiką. Ir čia mūsų vidinės galaktikos, kurias suprantame ne daugiau nei tas, kurios danguje.

O čia štai literatūrinis knygos nukrypimas:

Vienas iš tų, kuriems kildavo problemų dėl hemos [medžiaga reikalinga kraujo gamybai – mano pastaba], turbūt buvo grafas Drakula. Jo tėvynėje Rumunijoje žinomas genetinis defektas pasireiškia taip: česnako ir saulės šviesos netoleravimas bei raudonas šlapimas. Šlapimas paraudonuoja todėl, kad neveikia kraujo gamyba ir žmogus iščiurškia tarpinius tos gamybos produktus. Tačiau anuomet išvada buvo tokia: raudonai čiurškia tas, kas gėrė kraujo. Šiandien tokia liga sergančius žmones gydo, o ne paverčia pagrindiniu siaubo istorijos veikėju.

Štai taip. 5 balai!

 

Vasarnamis su baseinu

vasarnamis su

Atsisėdus prie kompo sugalvojau pažiūrėti, kaip atrodo tas piktasis genijus, parašęs nerealias knygas “Vakarienė” ir “Vasarnamis su baseinu”. O va taip: prie baseino ir prie knygų.

Herman Koch photographed at The Empire Hotel in New York City. June 2014.

Visai nebaisus, bet kokios velniavos dedasi jo galvoje, kad parašo tokias knygas?

koch2

O jis žiūri: “And I’m not sorry, it’s human nature”. Iš tikrųjų tai ne jis sako, Madonna, bet tokia mintis šauna į galvą galvojant apie visas pasaulio blogybes, besislepiančias už politkorektiškai patemptų pirmojo pasaulio veidų. Olandiškų, šiuo atveju.

“Vakarienė” mane apdovanojo savo pabaiga už kantrybę, nes, jei pamenat, rašiau, kad pirmoji pusė knygos buvo tikras išbandymas, nesuprantant nei kas, nei prie ko, bet paskui jau, oho. O “Vasanamis” prikaustė nuo pirmojo puslapio. Beveik dar net neketinau skaityti, šiaip atsiverčiau besirinkdama knygą, ir tie ciniški gydytojo žodžiai tiesiog prikaustė.

Neįmanoma buvo padėt į šoną. Skaitai, galvoji, “nu, fui, kaip nežmoniška, kaip neestetiška, kaip veidmainiška”, bet vis tiek negali neskaityt. Nes, kad ir kaip nemalonu, bet gryna “human nature”, o kaip aš mėgstu sakyti “teisybė akis graužia”. Šioj knygoj gal cinizmas graužia. Štai kodėl ir norėjau pažiūrėti šitam cinikui į akis. Užteks ir kompo, bet būtų nerealu, jei “Baltos lankos” pristatytų jį į knygų mugę, būtinai sugalvočiau paklausti kokį nors cinišką klausimą.

O šiaip tai tikrai nerekomenduoju silpnų nervų ypač skaitytojoms, kurios skrajoja rožiniuose meilės romanų debesyse (tegul skrajoja, aš nieko prieš, aš net pavydžiu, tiesą pasakius). O šiaip būtų įdomu vyro nuomonė apie tą human nature, nors ne, geriau nereikia, aš irgi noriu bent ant krašto rožinio debesėlio pasėdėt.

Ir dar per atostogas neskaitykit. Dėl viso pikto, taip sakant.

Ir dar paminėsiu. “Vasarnamis” iš goodreads nepelnytai turi tik 3,4. Aš juk nepradėčiau tokios knygos net skaityti! Tie vertinimai iškreipia man knygų pasaulį, bet kaip išlaikyt nepažiūrėjus? Nežinau.

Invisible Emmie

emmie

Dar viena grafinė novelė!

Emmie mokykoje yra nematomas žmogus ir pati puikiai tai supranta. Tiesiog taip jau būna – yra populiarieji ir visokie kitokie keistuoliai, kuriuos Emmie sugrupuoja ir dar skaitytojui išvardina. Net aprašo standartinį scenarijų, kas tokiems veikėjams paprastai nutinka knygose. Blogiausia, kad Emmie negali savęs priskirti nė vienai keistuolių grupei, o tada iš viso ne kas, nes neturi savo “rūšies”, kur bent kažkiek jaustumeisi sava.

emmie č

Paraleliai su Emmie kasdienėm negandom pasakojama toj pačioj mokykloj besimokančios Katie, kuri, savaime suprantama, visiška priešingybė mūsų herojei – ir graži, ir populiari, ir sportiška, ir protinga, istorija. Ta paralelė knygoje iš pradžių nelabai aiški, ir jau vienu metu buvau bepradedanti galvoti, kaip autorė išriš dvi istorijas, ir ar neteks vartyti akių dėl standartinės rožinės pudruotos pabaigos, bet, turiu pripažinti, kad pabaiga mane maloniai nustebino.

Toliau spoileris, tai neskaityk.

Katie pasirodė esanti Emmie išgalvota ir nupiešta tobula mergaitė, kuriai viskas sekasi, ir kuri gali eiti savo “keliais”, kai tik Emmie išdrįsta pakelti akis ir apsidairius pamatyti, kad pasaulyje tarp populiarių ir “outcasts” dar ir šiaip visokių neblogų žmonių gyvena, su kuriais visai nieko pasikalbėti. 

 

Vandenų žemė

vandenu zeme

Kai prie lovos guli koks dvidešimt naujienų, keliauti iki lentynos ieškoti kitos knygos skaitymui – nelabai įprasta, bet kažkaip tarpušvenčiu užsinorėjau kažko solidaus. Tad paėmiau “Vandenų žemę”, buvau kažkada apie ją skaičius visokių gražių atsiliepimų, o perskaičius tikrai pasijaučiau nudirbus didelį darbą.

Ši knyga tikrai ne iš pliurpalų, kur greitai skanuoji puslapį po puslapio. Bet už tai koks pasitenkinimas apima perskaičius! Ir koks vengimas ir nenorėjimas rašyti įrašą – gal todėl, kad prirašyta visokių gražių ir protingų apžvalgų, o gal ir todėl, kad knygoje tiek daug visko, kad į keletą paragrafų sunkiai surašysi.

Vandenų žemė – tai didžiulės lygumos rytų Anglijoje, esančios žemiau jūros lygio. Žemė, kurią jūra nuolatos gviešiasi atsigriebti, kur, atrodo, dumblynai ir maurynai yra gyvas padaras, atgaivinamas poros lašų lietaus.

The Fens

Atrodo, šitoje knygoje veikėjai nelabai kalba žodžiais. Labiau kalba žvilgsniais, nutylėjimais ir nusisukimais, na, įsivaizduokite, žmogų, kuris tikrai kažką nori pasakyti, bet nesako, atsuka pašnekovui nugarą, tai va, tada viską pasako ta atsukta nugara. Bet visa ta tyla tokia apgaulinga (ir Faulkneriška). Po lėtai slenkančiais tamsiais lygumos vandenimis – bedugnis dumblas, meilės, nemeilės, intrigos ir neduodančios gyventi paslaptys. Giminių iškilimai ir nuopoliai, dešimtmečiai nepasakojamų istorijų, kurias vis tiek kažkaip visi žino. Arba sužino, kai kartas nuo karto, kas kokį dešimtmetį, prasideda niekaip nesibaigiančios liūtys, pakyla upės, nušluojami šliuzai ir visa istorija iškyla į viršų.

“Vandenų žemė” – knyga kantriems, užsispyrusiems, pasiryžusiems. Knyga, kuri užpastangas atsilygina.

Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.

ataSKAITA iš KŽG

Šiemet skaičiau, bet beveik nerašiau. Šiemet kaip niekad skaitymas gelbėjo mane.
Šiemet mane knygos guodė.
Šiemet man knygos davė naują žodyną, padedantį gyventi po baisių gydytojų žodžių. Tuo pačiu, knygos buvo atokvėpis ir eskapizmas, galimybė trumpam galvoti apie ką nors kitą nei dukros sunkią ligą. Pačiomis sunkiausiomis dienomis aš ligoninės koridoriuje atidarydavau knygų spintą ir kvėpuodavau. Arba nueidavau į ligoninės biblioteką ir parsinešdavau porą knygų.
Apie šiuos mūsų šeimos metus paskaityti daugiau galima čia: https://www.savinglinnea.com/

Perskaičiau 93 knygas. Dažniausiai mano skaitymo metai neturi jokios planuotos strategijos, bet kadangi šiemet daugiau nei pusę metų gyvenau Meksikoje, tai atvažiavusi į Monterėjų nusprendžiau sukoncentruoti savo skaitymą į iberoameriką ir perskaičiau 21 knygą, iš kurių galiu paminėti Allende “Dvasių namai”, Herrera “Signs Preceding the End of the World”, Zambro “Multiple Choice”, Ernesto Sabato “The Tunnel”.

Portrait - Painting - Women reading a letter on a couch-784x1024
Knygų žiurkės L ir G skaito 2018aisiais

Knyga, kurią sunkiausia buvo suprasti Clarice Lispector “Passion According to G.H”,
Skaitytos anglų kalba 49,
Storiausia
934 puslapiai Jackson Pollock biografija “An American Saga”,
Knyga, kuri privertė juoktis
Trevor Noah “Born a Crime”,
Knyga su nuostabiai stipria pirma dalimi, bet kur tas pats lygis neišlaikytis antrojoje r trečiojoje  deja, Colm Toibin  “House of Names”,
Geriausia poezija Alejandra Pizarnik “Extracting the Stone from the Madness”,
Apie meną Christopher Masters “Windows in Art”, Rachel Corbett “You Must Change Your Life. The Story of Riner Maria Rilke and Auguste Rodin”,
Geriausios autobiografinės Fridos Kahlo dienoraštis ir Sally Mann “Hold Still: A Memoir with Photographs”
Geriausios biografijos ne tik šiemet, bet ir apskritai Smith and Naifeh “Jackson Pollock. An American Saga” ir Gail Levin “Lee Krasner. The Biography”
Geriausios M.Atwood” Alias Grace”, Joanna Moorhead “The Surreal Life of Leonora Carrington”, Colson Whitehead “The Underground Railroad”, Tove Jansson “Moominvalley in November” ir “Tales from Moominvalley”.

K.Ž.G

Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė