Gimusi po fortepijonu

Man, turinčiai patį papraščiausią vardą pasaulyje, Mūza įstrigusi nuo pat vaikystės. Kiekvieną kartą išgirdusi šį vardą galvodavau apie tėvus, kurie taip neįprastai pavadino savo vaiką. Kokie jie? Ar aiškiaregiškai, nuspėję savo vaiko ateitį, ar bandantys tą ateitį užkoduoti varde, o gal tiesiog išprotėję? Kažkaip taip ir gavos, kad dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų, sekiau šį vardą, kur tik jis bepasirodydavo. Tad pamačius, kad Mūza Rubackytė pagaliau papasakojo savo gyvenimo istoriją, iš karto griebiau knygą į rankas ir perskaičiau tokiu greičiu, kad vienu metu net pagalvojau, kad kaip koks trileris skaitosi – buvo labai įdomu, smalsu ir neįmanoma atsitraukti.

Kokia gyvenimo istorija, tiesiogine to žodžio prasme prasidėjusi po fortepijonu! Mat bute, kuriame Mūza gimė ir augo, tikriausiai erdviausia ir buvo po fortepijonu – dėl klavišinių gausos namuose, net lovos nebuvo kur normaliai pastatyt. Mūzos močiutė, mama ir teta nuo pat mažų dienų užsiėmė Mūzos vardo įkūnijimu, matyt, mergaitei kito kelio nebuvo numatyta, ypač, kai pradėjo skleistis talentas. Vos ne vienintelis nuo užsiėmimų laisvas laikas buvo keliaujant namo iš mokyklos!

Neįtikėtinas gyvenimas buvo ir sovietmečiu. Kas galėjo patikėti, kad Mūza, daugybės konkursų laureatė, turėjo atidirbti darbo liaudžiai grodama darbininkams per pietų pertraukas kolūkiuose ir fabrikuose išklerusiais nederintais instrumentais, miegoti viešbučio foje, nes padorios moterys neatvyksta vidury nakties ir t.t. Štai jums ir trileris! Beje, neapsigaukite dėl darbininkų – pianistė taip grodavo, kad net tokios kokybės intrumentais grodama vidury kąsnio užburdavo savo klausytojus.

Nenoriu išpasokoti visų įdomiausių istorijų. Tiesiog rekomenduoju visiems Mūzos ir jos vardo gerbėjams – labai įdomi ir nekasdieniška istorija. Ir, žinoma, po ranka turėkit Spotify – dar viena knyga, kurios neįmanoma skaityt nesiklausant muzikos.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Laužytojai

Knyga patiko, ją skaityti buvo pramoga. Nors apie šiuos žmones esu skaičius tikriausiai begalybę straipsnių ir interviu, net ir stebėjus laidose “Gimę tą pačią dieną”, vis tiek apie kiekvieną knygos herojų sužinojau kokių nors įdomybių. Pvz., Algis Ramanauskas yra pusiau ukrainietis! Kad Oskaras Koršunovas laimėjo pagridinį Edinburgo teatro festivalio prizą, žinojau, bet tik pamačius nuotraukas suvokiau, koks jis buvo jaunas! Praktiškai malalietka. Ir tokį prizą nuskynė, eina sau.

Bendras tos kartos vaikinų reikalas – sovietų armija. Vieniems labiau pasisekė, kitiems mažiau, beveik visiems grėsė būti Afganistano išvaduotojais… Atsimenu, kai jaunuolius šaukdavo į kariuomenę, tėvai kryžiaus kelius eidavo, kad tik ne Afganistanas.

Labai įstrigo muzikantų vargai su instrumentais, mokykliniai šposai (savotiška paguoda, kad maniškiui iki tokio lygio toloka, nors man dažnai atrodo kad jau pasaulio pabaiga, bet sakyčiau, kad ir šposų tolerancijos lygis gerokai pasikeitęs) ir pirmosios kelionės už geležinės uždangos (ir savo prisiminiau, dieve, dieve, kokie buvom ubagai).

Beje, man labai patiko, kad knyga ne tik pasakoja apie herojų gyvenimus, bet ir pakomentuoja tuomečio gyvenimo kontekstą – paaiškina tuometį slengą, leksiką, įvykius, valiutas, net palygina kainas ir t.t. Užaugo karta, kuriems sovietinės realybės grimasos nebėra savaime suprantami dalykai, tad atrodo tikrai prasminga (ir savotiškai pagarbu) leisti jaunesniems skaitytojams kuo geriau pajausti tarybinės realybės absurdą, kuris nebėra savaime suprantamas (kokia laimė!)*.

Aidas Giniotis, Algirdas Kaušpėdas, Oskaras Koršunovas, Arnoldas Lukošius, Algis Ramanauskas, Saulius Urbonavičius-Samas ir Arūnas Valinskas (Valinsko istorijos paimtos iš Laisvės Radzevičienės knygos, tai savo stilium visiškai iškrenta iš bendro konteksto) yra šios knygos herojai. Išvardinau ir susimąsčiau, o kur moterys laužytojos? Nė vienos pakankamai didelės žvaigždės neatsirado? O gaila. Bet gal autorė ruošia tokią pačia knygą apie moteris? Tikiuosi.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

  • Komentarai istoriko Valdemaro Klumbio

Irklais iki Niagaros krioklių

Šią knygą skaičiau labiau kaip biografiją nei romaną – nesitikėjau didelių literatūrinių viražų. Ir nors knygos romaninė pusė kartais per daug nukrypdavo į nelabai reikšmingus ir besikartojančius epizodus, per daug akių nevarčiau, nes dokumentinė knygos pusė tikrai labai įdomi.

Bent kiek sovietmečio paragavęs žmogus garantuotai prisimins, kaip sportas buvo tapęs vienu iš rezistencijos būdų – bet kokiose TSRS varžybose lietuvių, latvių ar estų pergalė sukedavo didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo mažyte tauta. Kad ir kiek būdavo į galvas kalama tautų draugystė, net mažiausi pypliai, stebintys Žalgirio ir CSKA varžybas, pastarajai komandai nejausdavo jokių sentimentų, o įvairiausios Sovietų sąjungos pergailės, jei komandose nebūdavo lietuvių, buvo niekinės ir nesukeldavo jokio džiaugsmo.

Šios knygos herojė Sofija Gruca, lenkaitė, kurią karas pavertė sovietine piliete, pasakoja apie tarybinio sporto užkulisius – kaip Baltijos šalių sportininkai būdavo specialiai nualinami, kad nepraeitų atrankinių varžybų į tolimesnius čempionatus, kaip buvo patraukiami dėl savo netinkamos praeities, ryšių su užsieniu, kaip buvo išardomos sėkmingos komandos, nes reikėję pademonstruoti tautų “draugystę”. Dabartiniame sporte ne ką mažiau intrigų ir politikos, bet sovietinis turi savo porciją tamsumo. Skaitydama vis prisimindavau robotukinius Šiaurės Korėjos sportininkus ir rezisuotą sirgalių grupelę, kurios normaliam pasauliui atrodė kaip visiškos beprotės (kurių šeimos nariai galbūt sėdi įkaitais kalejime, kad linksmuolės nesugalvotų pabėgti).

Na ir svarbiausia romano siužeto linija ir skaudžiausia asmeninė tragedija – kelionė pas tėvą, į Kanadą. Ar įmanoma tokia kelionė tarybiniam piliečiui? Kokia tokios kelionės kaina? Kodėl Sofija nežinojo, kad tėvas išgyveno Katynę ir sėkmingai pabėgo į Vakarus. Ar įmanoma mylėti Sofiją ir jos motiną apleidusį, naujos žmonos nustelbtą žmogų? Ačiū autorei, kad neleido šiai istorijai nugrimzt užmarštin.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Hamnetas

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

2019 ataSkaita

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot Life with Picasso”,  J.Lahr Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö Hägring 38″, Tove Jansson Anteckningar från ö”,  Tove Jansson Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann Buddenbrooks” ir Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG

 

Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

Džozefas Antonas = Salman Rushdie

rushdie vir

Oho, “Šėtoniškos eilės” savo eilės mano lentynoje laukia nuo 2002 m. Kalėdų (Renatos Kalėdų senio dovana). Kantriai laukė, greičiausiai, kad galėčiau tinkamai įvertinti ir su tinkama pagarba skaityti, nes po ką tik perskaitytos autoriaus autobiografijos knyga įgauna kitokį kontekstą, gal ir kitokių prasmių?

Perskaičius “Paskutinį Mauro atodūsį” Salman Rushdie tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų, todėl man pačiai gan keista, kaip net dvi šio autoriaus knygos stovi mano lentynoje neskaitytos. Bet kartu ir džiugu, nes dabar galėsiu su pasimėgavimu išgerti, kaip kokį taurų dešimti metų brandintą gėrimą. Seniau gi nė mados nebuvo, o ir galimybių, skaitant knygą pašniukštinėti apie autorių, tad ir visos Rushdie skaitytos knygos mano galvoje gyveno atskirus, nuo autoriaus nepriklausomus gyvenimus. Dabar truputį kitaip. Žinoma, turint omenyje knygos apimtį, vėl reikia trupučio kantrybės ir rankų stiprybės nešiojantis knygą, bet manau, kad bet kuriam Rushdie mylėtojui autoriaus autobiografija bus smagus skaitymas, praversiantis duris į fantastiškos fantazijos prikimštą galvą, originalų požiūrį, atskleis poelgių motyvus ir pačius poelgius.

rushdie nuotr

Kaip jau atskleista knygos aprašyme, knyga pradedama 1989 m. vasario 14 d. aprašymu, kai autorius sužinojo, kad už “Šetoniškas eiles” jam yra paskalbta fatva ir bet kurio save gerbiančio fundamentalisto garbė ir tiesus kelias į rojų yra autorių nužudyti. Galbūt, kai šitie žodžiai, užrašyti ant knygos atvarto nuskamba, kaip kažkoks įdomus faktas apie autoriaus gyvenimą, tačiau ilgoje ir storoje knygoje skaitytojas ilgai gyvena su besislapstančiu autoriumi, praradusiu savo tapatybę, praradusiu teisę turėti savo namus, normalią šeimą ir susitikimus su draugais bei mylimaisiais, auginti vaikus, keliauti (niekas papraščiausiai nebeįsileidžia į lėktuvą). O tuo pačiu metu deginamos autoriaus knygos (žinoma, jų net neperskaičius), rengiamos demonstracijos, sproginėja knygą parduodantys knygynai, žudomi knygoe vertėjai, šaudoma į leidėjus…

fatwa

fatwa2

fatwa3

rushdie_fatwa

O kitoje barikadų pusėje draugai apgyvendina rašytoją savo namuose (su krūva apsaugininkų, policininkų ir šarvuotų limuzinų vairuotojų – ir taip beveik dešimt metų kasdien), knygynų darbuotojai protestuoja prieš savo darbdavius, atsisakančius pardavinėti knygą, paprasti žmonės vaikšto įsisegę ženklelius “I am Salman Rushdie”, knygos į ją uždraudusias šalis, tarp kurių ir autoriaus gimtoji Indija, žinoma, įvežamos nelegaliai, įvairūs rašytojai ir intelektualai pasirašinėja peticijas, raginančias ginti žodžio laisvę, atšaukti fatvą. Skaitant visus šiuos įvykius, visą laiką šalia ėjo dabartinių įvykių Ukrainoje paralelė, kai šaliai agresorei dėl įvairiausių ekonominių ir politinių priežasčių yra nuolaidžiaujama, mykiama ir jokiais būdais nesakoma tiesa į akis. Kai eilinį kartą auka yra kaltinama išprovokavusi konfliktą. Net juokinga skaityti, kai Danija, gindama savo sūrio į Iraną eksportą, atsisakė įsileisti autorių į šalį, panašiai ir Lietuvoje gi su Rusija ir sviestu, ar ne? Laikas apsisuko ir vėl grįžtame prie to pačio – vakarų fronte nieko naujo?

Šita knyga yra tikras lobynas. Ji prikimšta įvairiausiomis pavardėmis (labai gaila, kad nėra jokių išnašų apie minimus žmones – į knygos pabaigą pradėjau visus googlinti, gaila, kelionės metu šios galimybės nelabai turėjau), knygų ir filmų pavadinimais – eik iš eilės ir švieskis. Šiaip dažnai tenka nesutikti su visokiomis rekomendacijomis ir įžymybių komentarais ant knygos viršelio, bet šį kartą Le Point antraštė “Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei” visiškai atspindi knygos esmę, ypač “Odė laisvei”.

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais
Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

O U2 daina ir klipas “The Ground Beneath Her Feet” pagal Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis” iš viso palieka mane apsalusią… Pasiklausykime