2019 ataSkaita

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot Life with Picasso”,  J.Lahr Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö Hägring 38″, Tove Jansson Anteckningar från ö”,  Tove Jansson Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann Buddenbrooks” ir Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG

 

Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

Džozefas Antonas = Salman Rushdie

rushdie vir

Oho, “Šėtoniškos eilės” savo eilės mano lentynoje laukia nuo 2002 m. Kalėdų (Renatos Kalėdų senio dovana). Kantriai laukė, greičiausiai, kad galėčiau tinkamai įvertinti ir su tinkama pagarba skaityti, nes po ką tik perskaitytos autoriaus autobiografijos knyga įgauna kitokį kontekstą, gal ir kitokių prasmių?

Perskaičius “Paskutinį Mauro atodūsį” Salman Rushdie tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų, todėl man pačiai gan keista, kaip net dvi šio autoriaus knygos stovi mano lentynoje neskaitytos. Bet kartu ir džiugu, nes dabar galėsiu su pasimėgavimu išgerti, kaip kokį taurų dešimti metų brandintą gėrimą. Seniau gi nė mados nebuvo, o ir galimybių, skaitant knygą pašniukštinėti apie autorių, tad ir visos Rushdie skaitytos knygos mano galvoje gyveno atskirus, nuo autoriaus nepriklausomus gyvenimus. Dabar truputį kitaip. Žinoma, turint omenyje knygos apimtį, vėl reikia trupučio kantrybės ir rankų stiprybės nešiojantis knygą, bet manau, kad bet kuriam Rushdie mylėtojui autoriaus autobiografija bus smagus skaitymas, praversiantis duris į fantastiškos fantazijos prikimštą galvą, originalų požiūrį, atskleis poelgių motyvus ir pačius poelgius.

rushdie nuotr

Kaip jau atskleista knygos aprašyme, knyga pradedama 1989 m. vasario 14 d. aprašymu, kai autorius sužinojo, kad už “Šetoniškas eiles” jam yra paskalbta fatva ir bet kurio save gerbiančio fundamentalisto garbė ir tiesus kelias į rojų yra autorių nužudyti. Galbūt, kai šitie žodžiai, užrašyti ant knygos atvarto nuskamba, kaip kažkoks įdomus faktas apie autoriaus gyvenimą, tačiau ilgoje ir storoje knygoje skaitytojas ilgai gyvena su besislapstančiu autoriumi, praradusiu savo tapatybę, praradusiu teisę turėti savo namus, normalią šeimą ir susitikimus su draugais bei mylimaisiais, auginti vaikus, keliauti (niekas papraščiausiai nebeįsileidžia į lėktuvą). O tuo pačiu metu deginamos autoriaus knygos (žinoma, jų net neperskaičius), rengiamos demonstracijos, sproginėja knygą parduodantys knygynai, žudomi knygoe vertėjai, šaudoma į leidėjus…

fatwa

fatwa2

fatwa3

rushdie_fatwa

O kitoje barikadų pusėje draugai apgyvendina rašytoją savo namuose (su krūva apsaugininkų, policininkų ir šarvuotų limuzinų vairuotojų – ir taip beveik dešimt metų kasdien), knygynų darbuotojai protestuoja prieš savo darbdavius, atsisakančius pardavinėti knygą, paprasti žmonės vaikšto įsisegę ženklelius “I am Salman Rushdie”, knygos į ją uždraudusias šalis, tarp kurių ir autoriaus gimtoji Indija, žinoma, įvežamos nelegaliai, įvairūs rašytojai ir intelektualai pasirašinėja peticijas, raginančias ginti žodžio laisvę, atšaukti fatvą. Skaitant visus šiuos įvykius, visą laiką šalia ėjo dabartinių įvykių Ukrainoje paralelė, kai šaliai agresorei dėl įvairiausių ekonominių ir politinių priežasčių yra nuolaidžiaujama, mykiama ir jokiais būdais nesakoma tiesa į akis. Kai eilinį kartą auka yra kaltinama išprovokavusi konfliktą. Net juokinga skaityti, kai Danija, gindama savo sūrio į Iraną eksportą, atsisakė įsileisti autorių į šalį, panašiai ir Lietuvoje gi su Rusija ir sviestu, ar ne? Laikas apsisuko ir vėl grįžtame prie to pačio – vakarų fronte nieko naujo?

Šita knyga yra tikras lobynas. Ji prikimšta įvairiausiomis pavardėmis (labai gaila, kad nėra jokių išnašų apie minimus žmones – į knygos pabaigą pradėjau visus googlinti, gaila, kelionės metu šios galimybės nelabai turėjau), knygų ir filmų pavadinimais – eik iš eilės ir švieskis. Šiaip dažnai tenka nesutikti su visokiomis rekomendacijomis ir įžymybių komentarais ant knygos viršelio, bet šį kartą Le Point antraštė “Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei” visiškai atspindi knygos esmę, ypač “Odė laisvei”.

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais
Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

O U2 daina ir klipas “The Ground Beneath Her Feet” pagal Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis” iš viso palieka mane apsalusią… Pasiklausykime

 

Kur šautuvai? Kur granatos?

Kai pirkau knygą nesupratau, jog perku ne fikciją, o Li Cunxin- žymaus Kinijos baleto šokėjo autobiografiją.  Gimęs 1961aisiai Li Cunxin patyrė Mao kultūrinės revoliucijos

Knygos viršelis

padarinius: badą, neturtą, propagandą.

Kai skaičiau, kai kas atrodė pažįstama. Pavyzdžiui tos nucukruotos istorijos apie Mao gerumą buvo identiškos toms istorijoms, kurias jau darželyje girdėjau apie Leniną.

Atsimenat, kaip Leninas atseit gynėsi nuo žąsų, kad knygos neišsiteptų? O atsimenat, kaip Leninas atidavė savo duoną su marmeladu raudonarmiečiui sargybiniui?

Tai būtent tokia (o gal dar baisesne) propaganda buvo maitinamas Li Cunxin, augantis neturtingoje šeimoje.

Vieną dieną į mokyklą atėjo nepažįstami žmonės ir paėmė vienuolikmetį  Li Cunxin į Madame Mao baleto mokyklą. Knygoje detaliai aprašomi mokykloje praleisti sunkūs metai ir paties Li Cunxin tapimas suaugusiu.

Pati istorija man pasirodė įdomi, nors buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Labai patiko skaityti apie kiniečių papročius, tradicijas, santykius tarp šeimos narių. Tuo pačiu buvo sunku, kai Li Cunxin pasakojo apie kone badu gyvenančią savo šeimą. Kai šokolado parduotuvės pirkau skanumynų savo trupinukui ir iš piniginės išsitraukiau banknotą pagalvojau “Įdomu, kiek maisto už šitą sumą būtų galėjusi nusipirkti Li Cunxin šeima”. Žodžiu, privertė apgalvoti, pamąstyti ir pajusti dėkingumą.

Stilistiniu požiūriu knyga nėra literatūrinis perlas. Gal dėl kultūrinių skirtumų pasakojimas man pasirodė saviveiklinis ir naiviai parašytas. Antra vertus, kadangi didžioji dalis knygos yra apie Li Cunxin vaikystę, tai tas naivumas gal ir tiko, bet kai jau rašė apie savo suaugusiškąjį gyvenimą, jautėsi atotrūkis. Bet manau, jog tai turbūt kultūrinis dalykas, kurio aš neperpratau.

Bet pats didžiausias nusikaltimas šitoj knygoj tai niekaip nesugebėjimas jos užbaigti. Redaktorių norėčiau už tai išbarti. Atrodo jau baigsis, jau pabaiga, bet ne- dar vienas skyrius. O po to- dar vienas. O po to skyrius parašytas jau po pirmojo knygos leidimo. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima parašyti daug trumpiau, bet ne- viskas su mažiausiomis detalėmis, net jei pats įvykis neturi didelio užtaiso.

Bet… Džiaugiuosi, jog knyga pakliuvo man į rankas, nes komunistinės Kinijos paveikslas paliko tikrai stiprų įspūdį. Be to, dar buvo įdomu skaityti ir apie patį baletą (Madame Mao vis reikalaudavo politinių baletų ir supykusi iškoliodavo menininkus”O kur šautuvai? Kur granatos?”). Skaitydavau puslapį apie tai, kaip Li Cunxin žavėjosi Baryshnikovu, o po to sėdėjau ir žiūrėjau būtent tą Baryshnikovo šokį per Youtube.

Knyga apie žiaurią, žmogų sunaikinančią sistemą. Bet ir apie žmogaus laisvės troškimą, apie pasišventimą, apie šeimos meilę.

Filmo, pastatyto pagal knygą anonsas

Li Cunxin internetinis puslapis

 

 

84 Charing Cross Road

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).

Metų knyga 2010

Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.

Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂

|žiurkių info|

Mes gyvenome

Marcelijus Martinaitis

Šiemet aš jaučiuosi ypatingai atkreipusi dėmesį į lietuvių literatūrą, ypač, kai šiandien baigiau skaityt dar vieną į Metų knygas pretenduojančią knygą – Marcelijaus Martinaičio ‘Mes gyvenome’. Buvau pavarčius knygą knygyne, bet nesiryžau pirkti, ir labai apsidžiaugiau radusi bibliotekoje, pasiėmiau ir tikrai greitai suskaičiau.

Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:

“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”

“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”

Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.

Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.

Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus  žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.

Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/

Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /

Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?

O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/

Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/

Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.

|>><<|

Spalio savaitė=N+FKM+DK

Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|

Gundymai

Labiausiai aprašinėta knyga per šiuos metus. Pieštukas buvo mano skirtukas. Susidariau sąrašą žmonių, kuriuos reikia paskaityti/jais pasidomėti/pažiūrėti, kaip jie atrodo/ ką parašė/pagaliau perskaityti jų knygas (pastumti į priekį) ir t.t. Sąrašas: Henry Miller, Sylvia Plath, Margaret Atwood, Nabokov Pale Fire, Howard Fast, Normal Girl (EJ dukros knyga, jau užsakyta keliauja pas mane), Augusten Burroughs, o citatų tiek daug, kad beveik reiktų perrašyti knygą (gerai, kad šita neskolinta).

Na, ir dar labai norisi iš naujo perskaityti Fear of Flying, nes ją kažkodėl skaičiau kaip fiction, o ne biografiją, dėl to norisi dar kartą bent pavartyti ir net nusipirkti, turėti sau. Nors pati EJ sako, kad nėra nieko labiau fiction nei autobiografija ir labiau autobiografiško nei fiction (neberandu, kad tiksliai pacituoti).

Iš viso šito plepesio tikriausiai eina suprasti, kad knyga man labai patiko. Labai neturėjau kada skaityti, bet ir džiaugiausi, nes norėjosi ją kuo ilgiau knyga mėgautis ir baisiai norėjosi pulti į interneto knygyną ir visas jos knygas parsisiųsti, nu, žodžiu panic attack, susivaldžiau, užsisakiau tik jos dukros Molly knygą Normal Girl.

Knygoje Erica pasakoja apie daug dalykų. Apie rašymo gundymą, apie tai, iš kur visa tai (rašymas, knygos) atsiranda, iš kur ateina, kaip autoriai kankinasi (arba ne) prie popieriaus lapo, kaip pakliūna į kažkią transcendentinę srovę, kuri atneša įkvėpimą, mintis, idėjas, personažus. Kaip rašytojai, poetai įvairiausiais būdais stengiasi į tą stovę pakliūti – per meditavimą, per alkoholį, per narkotikus. Apie svaiginimosi kraštutinumus, apie rašytojo darbą (The job of the writer is to seduce the demons of creativity and make up stories), apie moterų pripažinimą rašytojomis/poetėmis. Sakau, sunku nupasakoti, kiek daug apima knyga. O jau ta nepakartojama Ericos Jong ironija, stilius.

Vis tiek kelias vietas pacituosiu:

Apie moteris:

Our daughters cannot even imagine female invisibility. We raised them telling them they could do anything and everything. We told them God might well be female. We told them we wanted them because they were girls. We filled thier heads with female goddesses, women poets and women’s history. (Dear Goddess, don’t make me call ir herstory or women’s history – I may break out in hives.) The point is: We taught them to love themselves. They are still condemned to the ghetto of chic lit, and reviewed poorly for writing about things women care about – proof of second-classness- but at leats they are no longer silent.

Apie Fear of Flying:

Many of the men and women who were terrified by Fear of Flying have either gone silent or convinced themselves they always loved the book. 🙂

Apie moteris rašytojas:

Women writers have a particularly hard time because there is no way to be a public woman without being considered a bitch, a whore or a diva.

Apie nemirtingumą:

Young people never believe in the possibility of thier own deaths. That’s one reason old men can send them to war.

Apie rašytojus:

Some people are better in books than in life.

Apie šaltį:

Nothing freezes the imagination like family loyalty or political correctness.

Apie tai, kas knygose svarbu:

All that matters is that the voice be consistent (or intelligently inconsistent) and that the reader wants to turn the page. The reader turning the page is the only sine qua non.

Žiūriu, jau artėju prie visiško knygos sukonspektavimo, gerai, kad jau akys merkias, tai ir sustosiu, nors ir labai nesinori. Labai labai rekomenduoju su visa savo rekomendavimo baime 🙂

|didžioji rekomenduotoja|

PS. Ruošiuosi mirti iš balto pavydo Giedrei, kad ji važiuos i Gioteborgo knygų mugę, kur turi galimybę susitikti Erica Jong (knygoje pagaliau išsiaiškinau, kas čia per pavardė). Aš irgi baisiai juodai noriu.

Raudonoji Azalija

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|

Laimos Vincės dienoraštis

Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.

Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.

O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?

|begalvis leninas|