Kelionė svetimame pasaulyje

January 19, 2022 ~ kzL ~ Leave a comment

Tomas ir Lorna sukūrė gražią šeimą, susilaukė trijų vaikų, Tomas važiuoja parsivežti snieguose užstrigusio susirgusio sūnaus studento Kalėdoms, kad šiam nereiktų toli nuo namų per Kalėdas būti vienam. Lyg ir tokia turėtų būti šventinė nuotaika, nekantrus laukimas, kai visa šeima susirinks prie stalo. Tačiau nėra nei šventiškumo, nei lengvumo jausmo, nei šviesos. Kažkas slegia visą šeimą ir skaitytojas aiškiai jaučia, kad tvyro nejauka, kad išlaikyti pakenčiamą atmosferą labai stengiamasi, visi daro ką gali, bet jaukumodirbtinai neišspausi. Kažkas čia negerai.

Vieniša tėvo kelionė parsivežti snieguose užstrigusio sūnaus. Vienam mašinoje pats geriausias laikas pergalvoti susikaupusias mintis, pareflektuoti, papasakoti skaitytojui savo istoriją, o kartu gal ir sau pačiam pripažinti, kas nepavyko, kas prašapo ir niekaip atgal nesugrąžinsi. Tomo galvoje sukasi jaudinantis ir skausmingas lūžis tėvų ir augančių vaikų gyvenime, kai vieną dieną tėvai nebeatpažįsta savo vaiko, supranta nesugrąžinamai praleidęs tą svarbią akimirką, kai kažkur pasimeta bendrystė, šiltumas ir artumas, ir prieš tave stovi svetimas žmogus. Tampa sunku patikėti, kad jis tas pats, kurio miniatiūriniais pirščiukais žavėjais vos jam gimus, kurį prisiekei nuo visko pasaulyje apsaugoti.

Ši kelionė ne tik fizinė (pas vieną sūnų), bet ir dvasinė (su kitu sūnumi), vilties ir paleidimo kelionė, po kurios gal ateis laikas naujai pradžiai. Skaitytojų laukia staigus posūkis, geriau būti prisisegus saugos diržus.

Trys sekundės dangaus

February 14, 2016 ~ kzL ~ 5 Comments

trys

Nu ir nepatikėkit, nebuvau nieko skaičius iš Parulskio. Bet lentynoj turėjau, aišku, seniai. Tikriausiai vengiau kaip lietuvių autoriaus. Ir pasiėmiau šį kartą todėl, kad norėjau ko nors, kas nebūtų septyni šimtai puslapių. Ir patiko man tas Parulskis, seniai jau taip juokiausi, skaitydama knygą (dabar mano sesė vėl galvoja, kad “aš tai niekad skaitydama nesijuokiu, na, labai labai retai tik”). Aišku, tas juokas toks pro ašaras, “Dievų miško” juokas, bet gal nuo to tik, kaip čia teisingai išsireiškus – prasmingesnis/kokybiškesnis? Bet žodžiu, kikenau ir dar net viešai, t.y., laukdama vaiko būrelyje*.

Knygos nerekomenduočiau skaityti trapioms ir jautrioms damoms – labai jau daug ten tarybinės armijos žargono, žiaurumo ir šlykštumo, trukdavusio dvejus metus, tačiau turi ta knyga ir savotiškos tarybinio desantininko romantikos ir grožio, kuris susideda iš desantininkiškos brolybės, žygiavimo keliant koją 25 cm nuo žemės, balto parašiutų šilko ir trijų sekiundžių dangaus, kol tas parašiutas išsiskleidžia. O tada tikriausiai prabėga pro akis visas gyvenimas, gal ne, gal prabėga tada, kai parašiutas neišsiskleidžia?

Dar mistiškiau visa tai atrodo, kai susirenka visa brigada, apie tris tūkstančius žmonių, ir ima dainuoti. Šiurpas per nugarą eina, o ką tuo metu galvoja už tvoros gyvenantys vokiečiai? Turbūt nieko jie negalvoja – okupantai linksminasi ir tiek. Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpu aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų, jokios muzikinės klausos ir išsilavinimo neturinčių bernų kaukimo. Masinis oralinis ištvirkavimas, vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnij boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgosir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik strana agromnaja išgirstų tą baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais. Ji negirdi, nes ji velniai žino kur, o Vokietijai pochui mūsų ardymasis, ji užsikišusi ausis savo švariomis ir tingiomis rankomis.

Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių. Vstavai strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti – savo mes jau išdainavome, vstavai strana agromnaja, vstavai na smertnij boj.

Taip likau maloniai nustebinta. Už tą nustebinimą, prajuokinimą, žodžio taiklumą ir gilumą – 4/5. Jau įsivaizduoju, ką pirksiu knygų mugėj (nors vis žadu, kad nieko).

*****

*Vaikų laukimas būreliuose vertas atskiros pastraipos. Labai įdomu tėvus stebėti. Įprastas vaizdelis – visi sulindę į telefonus. Malonus akiai vaizdelis – skaitantys knygas. Yra etatiniai skaitytojai. Įsivaizduojat prabangą – valanda ramaus skaitymo? Kelis kartus per savaitę. Juk kalnus gali nuskaityti, garbės žodis. O aš ten dar skaitau ir juokiuosi. Tikriausiai kitiems etatiniams skaitytojams pasidaro smalsu, ką skaitau. Kaip ir man smasu, ką skaito jie. Kitą savaitę pradėsiu su skaitytojai sveikintis, po kokio mėnesio jau galėsiu ir paklausti, ką skaito.

Žydų karalaitės dienoraštis

October 23, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

zydu Knyga plonytė, vos 150 puslapių, o kaip apie ją trumpai parašyti, neišmanau. Nes tas 150 puslapių yra santrauka ko gero skaudžiausio Lietuvos istorijos laikotarpio. Prieškaris, karas, pokaris. Rusai, vokiečiai, rusai. Lietuviai, žydai. Šaudytojai, gelbėtojai. Holokaustas, trėmimai, prievartavimas sovietine ideologija. Kaip tiek aprašyti, kai puslapių vos per pirštą storumo? Tik labai trumpai, tarsi užuominom, kurios, neapsigaukite, labai aiškios, o taip pat nešališkos, neteisiančios, neteisinančios ir nemoralizuojančios. Nes, kur ten ta teisybė, kai, kaip “1000° moteryje” atkartoja Herbjorga Bjornson, “Dievas buvo bedievis”. Kokia teisybė ir kieno pusėje, kai lietuvis gelbėja žydą Iciką, o šio brolis bolševikas išvežė to lietuvio senelį į Sibirą, o paskui tas žydas Icikas, su brolio bolševiko pagalba, traukia lietuvį iš sovietinio kalėjimo? Kaip ten apie tas nuodėmes ir akmenis?

Knygą skaičiau vienu įkvėpimu. Bet tiesiogine žodžio prasme, atrodo, įkvėpiau ir bijojau kvėpuoti, kad pasislėpusios žydų karalaitės Esteros neišgirstų. Tas įkvėptas gumulas kažkur ir tūnojo krūtinėj su knygos baime, nesaugumu, beviltiškumu, kol pratrūko su Esterą gobojančios Mildos žodžiais: ” Niekam neatidarysiu durų. Galit nušaut… Niekas daugiau nebegąsdins, niekas daugiau nesibalados, nesiknis po spintas, niekas negers, nesmardins mano namuose…”

Galvoju, ar yra jau tokių lietuviškų knygų, kurios štai taip užgauna šią visaip vengiamą temą. Tokią siaubingai nemalonią, kad lengviausia nekalbėti, tarsi užsimerkti ir tada jos kaip ir nebus. Reikės paskaityti Parulskio “Tamsa ir partneriai”, įdomu, iš kokios perspektyvos žiūrima toj knygoj. O Šaltenio knygą reikia nešti į mokyklą. Ne tiek į literatūros, kiek į istorijos pamokas. Arba į abi. Ir kitiems ne pro šalį paskaityti. Įdomu, kokių diskusijų knyga sukels.

Metų knyga 2011

September 24, 2011 ~ kzL ~ 6 Comments

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

Ilga kaip šimtmečiai diena

February 21, 2011 ~ kzL ~ 8 Comments

nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).

0219 019 — Florescu ir Parulskis iš toli

Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.

Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.

Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.

Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.

Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.

O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.

|FKŽ|

Vasario dešimtoji

February 10, 2011February 15, 2011 ~ kzL ~ 9 Comments

Šiandien literatūrinių žmonių praradimų ir gimimų diena.

1837 m. kvailoje dvikovoje žuvo A. Puškinas. Paklaidžiojau internete, tai labai jau skirtingos to žūties datos: nuo sausio 27 d. iki vasario 11 d. Na, tiksliau būtų sakyti, kad sužeistas dvikovoje po dviejų dienų mirė. Dar spėjo paprašyti caro atleidimo, nes caras dvikovas jau buvo uždraudęs.

1876 m. gimė poetas, dramaturgas vertėjas Pranas Vaičaitis.

1890 m. gimė rusų rašytojas Borisas Pasternakas.

1898 m. gimė vokiečių poetas ir dramaturgas Bertold Brecht.

1965 m. gimė poetas, eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis.

1975 m. gimė rašytoja Sandra Bernotaitė.

1980 m. gimė dainininkė, poetė ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė.

Penelopė, Odisėjas ir Parulskis

July 27, 2010 ~ kzL ~ 2 Comments

Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.

Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau. Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.

Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?

„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“

Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos. Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.

Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą – Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).

Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:

„Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“

Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?