Moneta & labirintas

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.