Oh, William

Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.

Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.

William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.

Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.

Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂

Artūro sala

Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui

Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Knygoje pasakojimo laiku nelabai kas vyksta, labiau Arvido prisiminimai dėlioja šiandienos paveikslą – kodėl jo nebelanko dukros ir kodėl jis į jų pasakymą, kad nebesilankys, taip niekaip išoriškai nesureaguoja, tarytum jam būtų vis vien, nors iš tikro širdis dūžta į šipulius. “Likimo broliuose” labai surezonuoja, kaip per tas savotiškai apatiškas būsenas autorius parodo, kaip šeimoje fiziškai gyvenantis vyras, dvasiškai gyvena ne su šeima, bet tarsi šalia jos, kaip jaučia su laiku besikeičiančius savo ir žmonos interesus, neišvengiamai vedančius prie išsiskyrimo, nes, na, niekaip nebūsi mielas per prievartą, nesimėgausi nemėgstama muzika ir žmonėmis, su kuriais neturi nieko bendro.

Vienas keistas dalykas, kuris nebūtų keistas, jei veiksmas vyktų Vilniuje – Pettersonas labai smulkmeniškai aprašinėja, kokiomis gatvėmis vaikšto ir važinėja Arvidas. Beveik norėjos atsirašyt žemėlapį ir sekiot iš paskos. Manau patiks pažįstantiems Oslą, bet nepažįstant biškį užkniso. Nors žemėlapį vis dėlto atsidariau – pažiūrėjau, kur yra sala, į kurią Arvidas važiavo su žmona ir kur yra jo vaikystės rajonas.

Tai klausit, patiko pagaliau, ar ne. Patiko, ir kuo daugiau galvoju, tuo labiau. Tad jei skaitysit, skaitykit lėtai, nes gausit galimybę pabūti kito žmogaus galvoje arba batuose, kaip pasakytų anglai.

Bendroji užmaršties teorija

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

Florida

Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Stebuklas

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Underground Railroad/ Požeminis geležinkelis

undergr-virs

Kad ir kokį 2016 metų sąrašą žiūrėtumėt, visur rasite šitą knygą. Ir įvertinimai puikūs ir lūkesčiai dideli, kartais net gaila tokių knygų, nes jos visos nabagės turi tuos didelius lūkesčius patenkinti. Ir ne visada pavyksta. Kai taip atsitinka, kažkaip vis galvoju, kad kažko nesupratau ar dar kaip nors, bet, na, kai kitų skaitytojų komentaruose paskaitai savo mintis, tai nusiraminu, kad gal viskas ten man gerai.

Knygos tema – labai įdomi. Underground Railroad tai yra vergų gelbėjimo iš pietinių JAV valstijų į laisvąsias valstijas arba net Kanadą sistema. Žinoma, nebuvo ji jokia underground, tikrai ne XIXa. technikos stebuklas. Tiesiog taip vadinosi visa dažniausiai naktinė kelionė per kalnus, pelkes ir miškus iš vieno punkto į kitą, nuo vienos “geležinkelio” stoties iki kitos, kai tų stočių operatoriai nepažįsta vienas kito (slaptumo sumetimais), o keliauninkas niekada nežino, kur jo kita stotelė.

undergrr-map

Vaduoti vergus iš vergijos ryždavosi ir baltieji, ir laisvi juodaodžiai, ir indėnai. Apskritai, skaityti apie vergovę yra tiesiog klaiku, klaiku nuo Dėdės Tomo trobelės laikų. Epizodais atrodė, kad skaitau apie holokaustą, nes viskas taip pat – vieni rizikuodami savo gyvybėmis gelbėja, kiti, propagandos išplautais smegenim, – įduoda, visur laksto žiauriausi vergų medžiotojai, net klaiku, kaip istorija kartojasi ir žmonija nepasimoko…

undergr
Tokiais skelbimais prasideda dauguma knygos skyrių

Labai gaila, kad autorius pasinaudoja gera tema, tačiau jos neišeikvoja. Knyga tikrai turėjo potencialą būti gera, bet kas ten atsitiko, terminai gal užspaudė, kad yra tokia, kokia yra. Kažkokia sukapota gabalais, o tie gabalai vietomis labai vienas nuo kito nutolę, veikėjai kažkokie neišplėtoti, tarsi nepasirenkama, kuris veikėjas mieliausias, ir kam reikėtų skirti daugiausia dėmesio. Ir kartais atrodo, kad jau jau knyga įsivažiuoja, bet skyrius baigiasi ir gauni naują – tai žmogaus, tai valstijos vardu užvadintą.

Tai ačiū knygai už naujai sužinotus istorinius faktus, bet didelio skaitymo pasitenkinimo nesukėlė. Bet pabandyti verta, gal patiks. Tikrai nėra blogiausia pasaulyje knyga.

 

Žydų karalaitės dienoraštis

zyduKnyga plonytė, vos 150 puslapių, o kaip apie ją trumpai parašyti, neišmanau. Nes tas 150 puslapių yra santrauka ko gero skaudžiausio Lietuvos istorijos laikotarpio. Prieškaris, karas, pokaris. Rusai, vokiečiai, rusai. Lietuviai, žydai. Šaudytojai, gelbėtojai. Holokaustas, trėmimai, prievartavimas sovietine ideologija. Kaip tiek aprašyti, kai puslapių vos per pirštą storumo? Tik labai trumpai, tarsi užuominom, kurios, neapsigaukite, labai aiškios, o taip pat nešališkos, neteisiančios, neteisinančios ir nemoralizuojančios. Nes, kur ten ta teisybė, kai, kaip “1000° moteryje” atkartoja Herbjorga Bjornson, “Dievas buvo bedievis”. Kokia teisybė ir kieno pusėje, kai lietuvis gelbėja žydą Iciką, o šio brolis bolševikas išvežė to lietuvio senelį į Sibirą, o paskui tas žydas Icikas, su brolio bolševiko pagalba, traukia lietuvį iš sovietinio kalėjimo? Kaip ten apie tas nuodėmes ir akmenis?

Knygą skaičiau vienu įkvėpimu. Bet tiesiogine žodžio prasme, atrodo, įkvėpiau ir bijojau kvėpuoti, kad pasislėpusios žydų karalaitės Esteros neišgirstų. Tas įkvėptas gumulas kažkur ir tūnojo krūtinėj su knygos baime, nesaugumu, beviltiškumu, kol pratrūko su Esterą gobojančios Mildos žodžiais: ” Niekam neatidarysiu durų. Galit nušaut… Niekas daugiau nebegąsdins, niekas daugiau nesibalados, nesiknis po spintas, niekas negers, nesmardins mano namuose…”

Galvoju, ar yra jau tokių lietuviškų knygų, kurios štai taip užgauna šią visaip vengiamą temą. Tokią siaubingai nemalonią, kad lengviausia nekalbėti, tarsi užsimerkti ir tada jos kaip ir nebus. Reikės paskaityti Parulskio “Tamsa ir partneriai”, įdomu, iš kokios perspektyvos žiūrima toj knygoj. O Šaltenio knygą reikia nešti į mokyklą. Ne tiek į literatūros, kiek į istorijos pamokas. Arba į abi. Ir kitiems ne pro šalį paskaityti. Įdomu, kokių diskusijų knyga sukels.

 

Žmonės iš Alkapės

zmones

Tikriausiai dar nežinai, kad Alkapė yra tokia šalis. Mintyse perbėgi per žemėlapį, net neįsivaizduoji, kur ji. Pagalvoji, kad jau visai atsilikai nuo aktualijų – kai tiek daug visokio plauko separatistų, kol miegojai, gal ir kokia Alkapė atsirado? Juk šiandien jau neįmanoma visų naujienų sužiūrėti. Įsivaizduoji, sutiktum žmogų, kuris sakosi esąs iš Alkapės, o tu tokios negirdėjęs, gal pagalvotum, siaubas, seniau Lietuvos niekas nežinojo, dabar ir aš toks pats darausi – abejingas visam kitam pasauliui, net nežinau, kas per daiktas ir kur ta Alkapė.

Šioji gimė Unės Kaunaitės,  jaunos rašytojos, galvoje. Atpažinsi, kad čia greičiausiai kokia Lietuvos klonas. Tokia, kurios koks pusė milijono alkapiukų išsibarstė po visą pasaulį. Būti emigrantais. Vieni – darbo emigrantais, kiti-  meilės, treti – mokslo. Emigracijos tema (nors kažkaip išvažiavimą mokytis svetur nelabai laikau emigracija, tiesiog pasaulis išsiplėtė, o gal susitraukė?) yra šiandienos aktualija, linksniuojama žiniasklaidoje, nepamirštama politikų (dažniausiai lozunguojant apie emigrantų sugrąžinimą namo), palietusi vos ne kiekvieną šeimą. Kaip jaučiasi ir ką išgyvena išvykusieji? Juk ne visiems pasiseka, tačiau nesėkmė dažniausiai nutylima, nes tarsi gėda būti emigrantu lūzeriu, kai visiems kitiems pavyko rasti žalesnę žolę kitoj tvoros pusėj. Tačiau užklausus “kaip sekasi?”, dažniausiai išgirsi “gerai”. Tas “gerai” yra baisus žodis, užrakinantis išsikalbėjimo duris. Ką ten po to “gerai” besakysi? Negi pulsi guostis ir verkti ant peties? Gerai, tai gerai, tiesiog nutolome ir kasmet vis labiau tolstam, kasmet vis mažiau bendrybių. Ir su draugais, ir su šeima. Integruojamės su pasauliu.

uneŠitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? Taigi, neteks bambėti ant autorės dėl sugaišto laiko. Skaitosi tikrai lengvai ir greitai, išskyrus keletą lėtesnių vietų; vienas užkliuvęs dalykas – pradėjus skaityti naują skyrelį dažniausiai neaišku, kuris veikėjas veikia, tai tekdavo paskanuoti tekstą į priekį, kad surastum skyrelio veikėjo vardą. Nors neteko būti jokios rūšies emigrante, save atpažinau besibaiginačių mokslų panikoje – kas bus toliau?!!! Kaip man seksis, kai už nugaros uždarysiu saugiai glėbusias universiteto duris? Ko verti mano geri/blogi pažymiai?

Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. It likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui.

Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti). Sakyčiau, pabaigos tokios kaip ir dvi – viena natūraliai išplaukianti iš pasakojimo, o kita tokia BAM! Savotiškas pokštas, po kurio nebeverta būtų Alkapės ieškoti žemėlapyje, nebent Mėnulio.

 

 

 

Galybė ir garbė

galybe ir garbe

Knyga minima kaip viena geriausių XX a. knygų. Labai priminė William Faulkner, ne pagal tai, kaip pastaroji “nuplaukus” į minčių srautą, bet labiau pagal bendrą nuotaiką, kažkokią neviltį – nebuvo labai paprasta skaityti. Pačioj pradžioje, net nelabai kabino, atrodo, skaitai skaitai, o apie ką tai nesupranti (kaip ir su WF), kiek taip gali vakare pavargusią galvą kankinti.  Be to, reikia žinoti kontekstą, net neįsivaizdavau tokios istorinės situacijos, kad apie 1930 m. vienoje Meksikos valstijų buvo uždraustas katalikų tikėjimas, kunigai papraščiausiai iššaudyti arba apvesdinti.

Ir štai vienas kunigas vis dar slapstosi, bėga nuo persekiotojų, kurie visada lipa jam ant kulnų ir jau tuoj tuoj pagaus ir nušaus, net paraku dvokia. Labai jau žmogiškai nuodėmingas tas kunigas, jei “tėvu” nevadintų, gal net nesugalvotum. Jo paveikslas, jo “išpažintis” sau ir yra knygos centras. Ar jis šventas bažnyčios tarnas, ar girtuoklis sugyvenęs vaiką? Kiek toli nuo vieno iki antro, koks atstumas nuo kunigiškos galybės ir garbės, kai tikintieji bučiuoja tavo ranką, iki visiško nuopolio, kai tenka atimti kaulą iš merdinčio šuns? O kaip toli nuo žemiausio iki atgal? Šitas virsmas ir buvo įspūdingiausia knygos vieta. Labai įtaigi, tikra ir prikaustanti. Juk būna, puolam melsti ir būti žemesni už žolę nelaimėje, ir visus savo pažadus pamirštame, kai juodasis laikotarpis praeina?

Graham greene

1965 m. Graham Greene susitikus su  popiežium Paulium VI, šis pasakė: “Mr. Greene, some aspects of your books are certain to offend some Catholics, but you should pay no attention to that.” So true.

Šią knygą gavom kaip dovaną iš leidyklos “Sofoklis”. Manau, kad vienai knygų skaitytojai turėtų labai patikti. Tai jai ir padovanosim. Ievai.

Kai mirtis nusišalina

kai mirtis

Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).

Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.

Kai aš gulėjau mirties patale

faulk

Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.

Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.

O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.

Lazario moterys

lazario moterys

O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.

Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?

Rusiškas leidimas
Rusiškas leidimas

Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.

marina
Marina Stepanova

Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.

Trumpas interviu su autore čia.