Nuuuu tokia, nežinau. Nelabai man. Nespasirodė man kažkaip tema labai kažkokia nauja – konfliktas tarp žmonių ir žmonių sukurtų žmogonų be atgalinio bilieto skriejančių kažkur toli į kosmosą, Žemės ilgesys. Sunkiai įsitraukiau, labai jau viskas išplaukę, kad ir kaip stengiausi neskubėdama skaityti, nebuvo lengva dėmesį išlaikyti (po Rachel Cusk “Kontūrų” turiu naują plonų knygų skaitymo strategiją – skaityti lėtai.). Žinoma, po truputį autorė atskleidžia, kas čia vyksta ir apie ką kalbama, bet man nesurezonavo, žodžiu nebuvau labai jautri skaitytoja šį kartą. Pati knygos pabaiga, kaip ir įvykių/eksperimento ataskaita, buvo įdomiausia knygos vieta, realiai perskaičius pabaigą, reiktų knygą iš naujo skaityti, tikriausiai taip ji ir parašyta, daugkartiniam skaitymui ir interpretavimui, bet žinot, kaip pas mane ten su daugkartiniais knygų skaitymais, jei autorius ne Elizabeth Srout…
Žodžiu, rekomenduoju tiems, kam patinka visai nuplaukusios ir neturinčios aiškaus siužeto knygos, įdomios rašymo formos. Jei su science fiction nepakeliui, tai irgi neprasidėkit. Dėl visų šitų neaiškumų ir interpretavimo galimybių visai patiktų man padiskutuot kokiam knygų klube, bet turi jau labai būt pažengęs klubas. Dar rekomenduoju pasigooglint menininkę, kurios objektai įkvėpė autorę, gal kažkaip daugiau konteksto ir apibrėžtumo tada turėsit.
Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.
Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.
Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.
Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…
Va čia tai buvo geras. Visiškas kosmosas, žiauriai patiko. Ir dar tik metų pradžia! Manau, Jurga Tumasonytė jau gali ruošti lentynas apdovanojimams. Rimtai, žinokit, skaičiau ir maldavau (tikriausiai autorės arba tos raganos iš knygos), kad taip gerai varytų iki pabaigos. Ir čia visiškai suprasdama, kad aš dar ten tikriausiai pusės knygos galų nesugaudžiau ir nesuvedžiau. Pabaiga iš pradžių buvo tokia nžn, biškį pasukau galvą, kaip čia ją prie knygos prijungt, bet, žinokit, nieko čia keisto, nes ir šiaip knygoje reikia ten galvą pasukt, ši knyga yra kaip šarada. Galiausiai per dieną susigalvojau tą pabaigos prijungimą, bet vis tiek norisi dar kartą paskutines porą novelių paskaityt.
Bet apskritai man vežė tiesiog stogą nuo autorės fantazijos ir žongliravimo realybe ir magija. Taip, taip, tiems, kam su magiškuoju realizmu nepakeliui, knygos geriau nuoširdžiai venkite. Ir prašau, neklauskite apie ką knyga, nes nežinau, ar įmanoma papasakoti. Ir, kai skaitau kur nors knygos aprašymą, tai man atrodo, kad čia visai ne apie šitą knygą, nes sako, kad ” ši knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą”. What? Kokių dar idėjų? Nu, idėjų dalies aš nesupratau. Bet ir papasakot, apie ką knyga nemoku. Bet čia ir yra geros knygos savybė, kad jos dviem sakiniais nepapasakosi. Nes, nu, žmonės gerieji, apie ką knyga, jei skaitytojas vėtomas ir mėtomas laike, blaškomas tarp gyvųjų ir mirusių pasaulio, jam prieš akis vyksta raganystės, meilės, apgaulės ir pagreitintos evoliucijos. Tikrai rekomenduoju – prisisekite saugumo diržus, kad ant posūkio neiškristumėt iš reliatyvumo teorijos.
O šiaip tai rekomenduočiau ant kokio popieriuko pasibraižyti veikėjus ir jų ryšius, kad paskui kaip man nereiktų beveik iš naujo knygos skaityti ir burti pabaigos. Labai nuoširdžiai rekomenduoju tai padaryti. Kad knygą rekomenduoju, tai jau tikriausiai ir taip aišku.
________________________________________
Už knygą ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
Pirmoji mano pažintis su Michel Houellebecq. Ilgokai nuo jo laikiausi atokiau – pirmiausia buvau pradėjusi skaityti patį pirmą Houellebecq vertimą ir mečiau, vėliau prisiklausiau visokių kalbų apie autoriaus vulgarumą ir kitokius reikalus. Galiausiai kažkaip pabodo būti be nuomonės, be to, apie “Seratoniną” vis nugirsdavau šį tą teigiamo, tad nusprendžiau duoti dar vieną šansą. Likau nustebinta – knyga man tikrai labai patiko.
Floranas – vienišas išvėpęs pagyvenęs vyriškis, prisimenantis savo šaunias dienas ir nerandantis prasmės šiandienoje. Jis priminė senuką iš Philip Roth “Kiekvienas žmogus“, tik mūsų veikėjas tokio garbingo amžiaus pasistengs nesulaukti. “Ar įstengsiu būti laimingas vienišas? Nemaniau. Ar apskritai įstengsiu būti laimingas? Tokių klausimų, mano galva, geriau vengti.” Nes po tuo klausimu tik vienatvės bedugnė – ant jos krašto stovi mūsų herojus, kurio širdis pumpuoja dirbtinai kūne išlaisvintą seratoniną, ir iš sielvarto dėl prarasto gyvenimo plūstantį streso hormoną kortizolį.
Pagrindinio veikėjo Florano Klodo gyvenimas finansiškai kiek per geras, autorius pasistengė jį išvaduoti iš buitinių rūpesčių – jis turi gerą darbą, kuriame uždirba daugiau nei jam reikia, be to, jo tėvai jam paliko palikimą, kuris tikrai neapsunkins mūsų veikėjo gyvenimo, bet kas iš to, kai to nėr su kuo dalintis. Dabartinės merginos reikia greituoju būdu atsikratyti pabėgant iš nuomojamo būsto, buvusi draugė visai nuvytus ir dar blogesnėj psichologinėj būklėj nei Floranas, o su vienintele mylėta mergina keliai seniai išsiskyrė. Gal ir būtų galima jai apie save priminti, bet jie jau gyvena paraleliniuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nieko bendro.
Didžiausią įspūdį daro M.Houellebecq sugebėjimas perduoti tą būseną, apimančią suvokus, kad gyvenimo viršūnės jau praeityje, o antras kvėpavimas kaip ir nenumatytas. Tik plaukimas per kažkokias vienodas drumzlinas dienas. Senų draugų lankymas ne tik kad negelbėja, bet tą beprasmybę ir bejėgiškumą tik sustiprina – tiems ne ką geriau – seni gyvenimo sėkmės receptai nebeveikia, viskas slysta iš rankų, jei ne vieniši, tai palikti žmonų, gniuždomi naujo pasaulio – kada jiems viskas pradėjo slyst iš rankų, kada pradėjo atsilikti ir nebepataikyti į ritmą? Ir kokia tada seratonino išsiskyrimą skatinančios tabletės prasmė? Gyvenimo pratęsimas be jokio palengvėjimo? Tikrų tikriausia apgaulė.
Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.
Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?
“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.
Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.
Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.
Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.
Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?
____________________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.
Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.
Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.
Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.
Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.
Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.
Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.
Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.
Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.
Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.
Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.
Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.
Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.
Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.
William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.
Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.
Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂
Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.
Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.
Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).
Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.
—————————————-
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui
“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.
Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.
Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.
Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.
Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.
O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.
Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.
Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.
“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).
Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.
Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.
Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.
Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.
Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…
Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.
knyguziurkes.com 