Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.
Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.
Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?
Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?
Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).
Gera knyga, paskaitykit.
Ačiū už apžvalgą. Man labiausiai įstrigo pats faktas, kad autorius pasaulinio lygio specialistas pravedęs daug terapijų ta tema o vat vistiek kai situacija paliečia asmeniškai pats pripažįsta kad beprotiškai sunku. Tikrai verta dėmesio knyga vien už atvirumą.
Ieva, taip tikrai, prisiminiau šį momentą, tik gal nebuvo toks naujas, nes Lori Gottlieb apie tai daug rašo savo knygoje Maybe you should talk to someone: a therapist, her therapist, and our lives revealed.