2021

Nors versdama savo raudoną užrašų knygelę vis padūsauju, kad vėl visokių vidutiniokių priskaičiau, bet va, kai reikia surašyti geriausias metų knygas, vos ne pusę tenka perrašyti – tai gal visai ir neblogai? Ir toliau klesti tinginystė skaityti angliškai – popieriuje perskaičiau tik tris, na, bet perklausiau 28 audio knygas, kur nepralenkiamos buvo mano dvi šių metų meilės – inspektoriai švedas Kurt Wallander ir airis Sean Duffy. Visos audio – angliškos, tai apsimesiu, kad taip smarkiai tų angliškų neapleidau. Grafinių novelių / komiksų net 7!

Kuo toliau, tuo sunkiau išrinkti geriausias/labiausiai patikusias, tuo labiau, kad gerumą labiausiai apsprendžia tai, kiek knygos lieka po kelių mėnesių ir apsisukus metams, tad manau, kad kai kurios knygos dar turi pagulėti ir susigulėti. Štai ir dabar negaliu apsispręsti, kur padėti Nabokovo “Pniną”, nes jis mane tiek apgavikiškai privargino, kad nededu iš vis į jokį sąrašą, bet ir iš galvos neišeina, tai kur man jį dėt? Gal apsispręsiu kitais metais.

Metai buvo turtingi draugysčių – su leidyklomis, kurios visus metus savo siuntiniais gelbėjo mano nuotaiką – ačiū, vertėjoms ir vertėjams – ačiū už atvertas knygų duris, redaktorėms ir korektorėms – ačiū už kruopštumą, dailininkėms (-ams) ir dizainierėms (-iams) – ačiū už gražius viršelius ir nuostabias iliustracijas. Ačiū autoriams, kad kuria, poetams – kad eiliuoja, kolegoms knygų žiurkėms – kad skaito, dalinasi ir rekomenduoja, knyginių renginių organizuotojams – kad organizuoja ir ištraukia iš namų. Ačiū visai šurmuliuojančiai kunkuliuojančiai knygų mylėtojų bendruomenei – kai prisimenu tinklaraščio pradžią – palyginti buvo vieniša ir tylu, o dabar toks uraganas, kad spėk klausyti, girdėti ir perskaityti. Su ateinančiais naujaisiais! Nuostabių 2022!

Ypatingos

Alina Bronski “Totoriškos virtuvės aštrumai”

Narine Abgarian “Iš dangaus nukrito trys obuoliai”

Elisabeth Strout “Oh, William”

Undinė Radzevičiūtė “Minaretas ir 7”

Labai

Alex Schulman “Išlikusieji”

Colum McCann “Apeirogon”

Jhumpa Lahiri “Unaccustomed Earth”

Ian McEwan “Šeštadienis”

Fernanda Melchior “Uraganų sezonas”

Richard Powers “Orfėjas”

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė”

Philip Roth “Apmaudas”

Goran Vojnovic “Figmedis”

Hallgimar Helguson “60 kilogramų saulės”

J.M. Coetzee “Barbarų belaukiant”

Kotryna Zylė “Siela sumuštinių dėžutėje”

Astrida Lindgren “Mūsų visų Madikė”

Andrei Makine “Mano draugas armėnas”

Curzio Malaparte “Oda. Mažoji Neapolio apokalipsė”

W.G. Sebald “Austerlicas”

Negrožinės:

Liv Stromquist “Fruit of Knowledge”

Norbertas Černiauskas “1940. Paskutinė Lietuvos vasara”

Mažvydas Jastramskis “Mums reikia vado?”

Irma Laužikaitė “Tu ateik į pasimatymą”

Deborah Feldman “Neortodoksiška”

Super Komiksai / Grafinės novelės:

Lina Itagaki “Grybo auksas”

Akvilė Magicdust “Bitės”

Brian Rea “Death Wins a Goldfish”

Da best detektyvai of the year

Henning Mankel Kurt Wallander detektyvų serija

Adrian McKinty Sean Duffy detektyvų serija

Tobula:

Evelina Daciūtė ir Julija Skudutytė “Duobė”

Kalėdų paslaptis

Kol dar viena koja Kalėdose, reikia greitai prisiduoti apie gruodžio mėnesį dukrai skaitytą Jostein Gaarder “Kalėdų paslaptį”. Tikrai labai smagu ir rituališka buvo kiekvieną vakarą skaityti po vieną kiekvienai gruodžio dienai skirtą skyrių.

Knygos pagrindinis veikėjas Joakimas prieš pat adventą gauna senovinį Kalėdų kalendorių, kurio kartu su skaitytoju kasdien atveria po vieną langelį. Už langelio – paveikslėlis ir lapelyje užrašyta paslaptinga istorija, vedančia Joakimą nuo vienos XX amžiaus vidurio dienos, kai, besivydama iš parduotuvės pabėgusį ėriuką, kelionėje laiku pradingsta mergaitė Elizabet iki pat Jėzaus gimimo Betliejuje. Kelionė tęsiasi iš Norvegijos per įvairiausių laikų Europą ir artimuosius rytus, pakeliui draugėn priimdama angelus, karalius ir aveles.

Kažkada pradėję nuo šios knygos, viena mano draugų šeima kasmet laikosi tradicijos per adventą kartu skaityti Kalėdinę knygą. Po kelių metų didžiausias jų iššūkis yra tokią knygą rasti. Koks stresas knygų žiurkei, kai negali padėti patarimais! Pati kitais metais ruošiuosi skaityti Dikenso “Kalėdų giesmę”. Tiesa, šeimos tradicija jau nebesigaus, bus bent mano ir mažosios.

Nepakartojamas A.J.Fikrio gyvenimas

Jai labai pasiilgote lengvos ir gražios knygos, kuriai neturite kažkokių ten didelių lieteratūrinių reikalavimų, o tiesiog norite knygos poilsiui, tai imkite “Nepakartojamą A.J.Fikrio gyvenimą”. Man puikiausiai suėjo už Kalėdinę pasaką, kuri gal ne visiems baigiasi gerai, bet galiausiai baigias laimingai – kas gali būti geriau Kalėdinei nuotaikai palaikyti?

Na, o kuriai knygų žiurkei nepatinka skaityti knygą apie knygyną, fainą knygų agentę, nelabai fainą (pradžioje), bet simpatišką ir gerietišką knygyno savininką ir pardavėją, gyvenantį atokioje saloje vos ne pasaulio pakraštyje. Ir jiems ten nutinka nuspėjami ir nelabai dalykai, apie kuriuos autorė kažkaip sugeba visai taip beveik neužknisančiai papasakoti. O kai jau knygos veikėjai skaito ką tik mano perklausytą Kate Atkinson “Case Histories” ir Elizabeth Strout “Olive Kitteridge”, į visus dalykus, prie kurių šiaip prikibtum kaip žiurkė, numoji ranka – ai, gi čia pasaka, toks savotiškas, knygų “Love, Actually”, kur gali šimtą kartų žiūrėti, nes nu faina, gražu, paprasta ir gera žiūrėt.

Su šventėm, tikiuosi gavot daug gerų knygų dovanų.

Išlikusieji

206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.

Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.

Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?

O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.

Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Minaretas ir 7

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Mano draugas armėnas

Ši knyga viena iš pavyzdžių, kaip nepliurpiant penkių šimtų puslapių galima labai daug pasakyti. Iš esmės viską, ką reikia. Jei trumpai reiktų pasakyt apie šią knygą, tai ji apie tai, kaip meilė daugina meilę, kaip meilė ir žmogiškumas nugali karą ir neapykantą, kaip tik ji vienintelė gali išvaduoti ir žemiškųjų pragaro ratų ir suteikti gyvenimo sugniuždytam dar vieną gyvybę.

Trylikametis knygos herojus savo gyvenimo draugą sutinka Sibiro glūdumoje. Jis – vaikų namų auklėtinis, bet kada pasiruošęs gintis. Vieną dieną mokykloje iš pašaipūnų apsupties išgelbėjęs armėnų berniuką Vardaną, jo šeimoje priimamas kaip didvyris ir trumpam draugo namuose randa namus, o aplink juos – armėnų bendruomenę, kuri į Sibirą atkako paskui tarybų valdžiai neįtikusius artimuosius.

Skaudi, bet savotiškai šviesi paauglio gyvenimą pakeitusi draugystė. Man labai patiko žiūrėti paauglio akim, buvo lengva būti knygoje, išgyventi knygos siužetą. Tikrai verta paskaityt.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”