Nežinau, kaip taip įmanoma metų metus skaitant vaikams vakarais vis dar būt skersai išilgai neperskaičius Lindgren. Ir kaip iki šiol gyvenau nepažinodama Madikės – iš viso niekaip nesuprantu. Paskutinis mano šansas perskaityt savo mažėlei (aišku dar yra šansas su žvaigždute – skaityti anūkams, na, bet jau čia skamba beveik kaip mokslinė fantastika).
Kokia faina ta Madikė ir kokia nuostabi vis dėlto yra Astrid Lindgren. Taip mokėti matyti vaiko akimis. Man toks žavingas tas vaikiškas ėjimas daryti vieno ir nugrybavimas savais vaikiškais dalykais daryt ko nors daug įdomesnio. Arba ta išvyka svečiuotis į Obelų salą – kaip viskas smagu, kokie svetingi šeimininkai ir kaip, atėjus vakarui, staiga reikia namų. Ir tos nesibaigiančios traumos – smegenų sukrėtimai, guzai ir gyvačių įkandimai, nubrozdinimai, žirniai nosyse ir bužiai plaukuose – jokio sterilumo, vien tik tikras pasaulis ir tikras gyvenimas.
Ech, ir tos melagystės – skaitau savo mažajai ir klausiu: “Kaip tau atrodo, ar sužinos Madikės mama, ar ne?” Ir Madikė, negalinti laikyti paslapčių ir slėpti išdaigų. Jei mama ir nesužino, prisipažįsta užgraužus sąžinei. Myliu, myliu, myliu Madikę. Tokia tikra ir šilta knyga. Dabar jau niekas šiais laikais taip nebedrįstų rašyti, nes būtų užpultas teisuoliškų visažinių mamičių, socialinių tarnybų ir visokių kitokių reikalų. Rekomenduoju galvos pailsinimui nuo nupudruoto instagramo.
knyguziurkes.com 