The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Through the Woods

Kai skaičiau šituos grafinius, ką žinau, gal short stories – iškilo prisiminimai, kaip būdami vaikais vėlais vakarais iš neturėjimo ką veikti baliuose (telikas tais laikais nieko įmanomo žiūrėt nerodydavo), gasdindavome vieni kitus siaubo istorijomis, na, maždaug iš serijos “juodoji ranka”, kuri ką nors persekioja ir nori dėl neaiškių priežasčių pasmaugti. Tokios juodosios rankos istorijos dažniausiai niekaip nesibaigdavo, bent neatsimenu, kad be gasdinimo būtų padariusios daugiau žalos, svarbiausia būdavo įtampa ir baimė.

Tai panašiai ir šioje knygoje. Visai nėra būtina iki galo suprasti vieno ar kito baisumo, kuris gresia nutikti, ne visada pasiseka suprasti, kas ten prie ko ir kaip ten suveikė autorės fantazija, svarbiausias – siaubo elementas, kažkas labai baisaus, kas gresia veikėjui, na pavyzdžiui, kaip ir žemiau esančioje iliustracijoje iš istorijos su aliuzija į Raudonkepuraitę – nesidžiauk per daug, anokia čia sėkmė saugiai nukeliauti vieną kartą – vilkui irgi tereikia vieno sėkmingo karto tave pagauti. Arba – neik į mišką, nesakysim, kodėl, ir t.t.

Tai va, patys skaitykit, bet vaikams neduokit – nemiegos naktim.