Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.