Kai skaičiau šituos grafinius, ką žinau, gal short stories – iškilo prisiminimai, kaip būdami vaikais vėlais vakarais iš neturėjimo ką veikti baliuose (telikas tais laikais nieko įmanomo žiūrėt nerodydavo), gasdindavome vieni kitus siaubo istorijomis, na, maždaug iš serijos “juodoji ranka”, kuri ką nors persekioja ir nori dėl neaiškių priežasčių pasmaugti. Tokios juodosios rankos istorijos dažniausiai niekaip nesibaigdavo, bent neatsimenu, kad be gasdinimo būtų padariusios daugiau žalos, svarbiausia būdavo įtampa ir baimė.
Tai panašiai ir šioje knygoje. Visai nėra būtina iki galo suprasti vieno ar kito baisumo, kuris gresia nutikti, ne visada pasiseka suprasti, kas ten prie ko ir kaip ten suveikė autorės fantazija, svarbiausias – siaubo elementas, kažkas labai baisaus, kas gresia veikėjui, na pavyzdžiui, kaip ir žemiau esančioje iliustracijoje iš istorijos su aliuzija į Raudonkepuraitę – nesidžiauk per daug, anokia čia sėkmė saugiai nukeliauti vieną kartą – vilkui irgi tereikia vieno sėkmingo karto tave pagauti. Arba – neik į mišką, nesakysim, kodėl, ir t.t.
Tai va, patys skaitykit, bet vaikams neduokit – nemiegos naktim.
knyguziurkes.com 