Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”