My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.

Mirties ir gyvenimo klausimas / A Matter of Death and Life

Psichiatras Irvin D. Yalom skaitytojams pažįstamas iš knygų “Kai Nyčė verkė”, “Melagis ant kušetės” ir kitos. Ir nors bent porą turiu savo lentynose, nė vienos nesu skaičius. O šios ėmiausi rekomendavus draugei.

Iš knygos pavadinimo galima nuspėti, apie ką ši knyga, bet tikriausiai nelabai atspėsi, kad ji labai asmeniška, mėnesis po mėnesio sutuokitinių lūpomis pasakojanti apie ruošimąsi išeiti iš šio pasaulio. Irvino ruošimasis labiau hipotetinis – kažkada, bet dar ne dabar, o štai jo žmonos, su kuria Yalomas susituokęs jau daugiau nei šešiasdešimt metų – artimiausiu metu. Marilyn diagnozuotas vėžys, niekaip nepasiduodantis gydymui, o kur dar siaubingas vaistų šalutinis poveikis, visiškai atėmęs iš moters norą gyventi.

Irvin ir Marilyn šią knygą pradeda rašyti kartu ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Marilyn po truputį ruošiasi iškeliauti, ji pasakoja apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kaip ruošiasi, kaip suvokia paskutines iš smėlio laikrodžio byrančias jai likusio laiko smiltis. Ar reikia kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, net jei jis yra nepakeliamas, skausmingas, siaubingas? Ar meilė yra maldauti kenčiant būti, ar meilė yra paleisti ir pasitikti vienatvę?

Vienas įdomus knygos aspektas – abu knygos autoriai netiki pomirtiniu gyvenimu ir aiškiai suvokia, kad mirtis yra visiška pabaiga. Nebeegzistavimas. Jokių susitikimų pomirtiniame pasaulyje ir jokios vilties. Niekaip negaliu prisiminti knygos, kur būtų žvelgiama panašiu žvilgsniu, juk labiau įpratę, kad žmonės gyvenimo pabaigoje įtiki, ieško Dievo. Kitas aspektas – Kalifornijoje, kur gyvena Irvin ir Marilyn yra legali “medically assisted” savižudybė. Kadangi Marilyn yra netikinti ir patiria siaubingą vaistų šalutinį poveikį, nuo pat knygos pradžios ji kalba apie tai, kaip norėtų pasinaudoti šiuo būdu išeiti – bet turi būti ne per vėlu, žmogus turi būti sąmoningas ir sugebėti pats išgerti vaistus. Kada jau yra tas momentas, kai nusprendi, kad tai tavo paskutinė diena?

Na, ir visi kiti, labai paprasti ir žemiški dalykai- kur dėti ir ką daryti su visokiais mielais niekučiais, kurie brangūs tik tada, kai žinai jų istoriją, suvenyrais, primenančiais keliones ir svarbius gyvenimo įvykius? Ar kada nors pagalvojai, kas atsitiks su visomis tavo knygomis, kai mirsi? Ar jos taps lobiu kitai knygų žiurkei, ar našta tavo neskaitantiems artimiesiems? Suvokimas, kad su tavimi dingsta ir visos tavo gyvenimo istorijos, smulkmenos ir detalės. Autoriai daug kalba apie tai, kaip suvokiama, kad silpsta protiniai ir fiziniai sugebėjimai, apie slaugą ir planavimą išsikelti iš brangių namų ir kitus labai skaudžius, bet būtinus sprendimus, kuriuos žmogus tokiame garbiame amžiuje turi priimti (žinoma, autorius ne kartą mini, kad jo pasirinkimų spektras dėl finansinių dalykų labai platus, ir tokie sprendimai gali būti tiesiog apriboti finansinių galimybių).

Gera knyga, paskaitykit.

Case Histories

Kate Atkinson viena iš mano mylimų autorių, kur gali tikriausiai bet ką rašyti – viską mielai skaitysiu, nes tiesiog stilius toks, kur gali klausyt ir klausyt, skaityt ir skaityt. Tai vertimus visus jau perskaičiau, o kai labai didelių eksperimentų nesinori, nusprendžiau imtis Kate Atkinson vadinamos Jackson Brodie Mysteries series. Gal bus mano 2022 nauja meilė?

Knyga pradedama trim, iš pirmo žvilgsnio nesusijusiomis istorijomis – pirmoje vasaros naktį dingsta maža mergaitė (jos pelytė ant knygos viršelio), antroje – mergina tampa lyg ir atsitiktine bepročio auka, o trečiojoje – jaunai motinai neatlaiko nervai ir kažkas atsitinka. Po trisdešimties metų, miršta dingusios mergaitės tėvas ir jos seserys nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jų sesutei ir pasisamdo jau minėtą Jackson Brodie, buvusį policininką, kuris susiklosčiusių tam tikrų gyvenimo aplinkybių imasi privataus detektyvo verslo. Na, ir jam imus dėlioti vieną faktą prie kito, visos istorijos, kaip ir buvo galima tikėtis, apsijungia.

Šioje knygoje, be tos detektyvinės linijos, man labai patiko knygos veikėjai, vienu metu galvojau, kad man net vienodai rodo, kas ten ir kodėl nužudė, autorė galėtų vien tik pasakoti, kaip veikėjai jaučiasi ir ką galvoja, ir man būtų pats tas. Na, ir žinoma tas Atkinson angliškumas, angliškas humoras – man kaip saldainis. Žodžiu, jei mėgstat autorę – patiks, jei ne, tai gal reiktų pasieškot kitos knygos. Aš žadu suklausyti visą serialą, kiek yra.

The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Oh, William

Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.

Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.

William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.

Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.

Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂

Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!