One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Unaccustomed Earth

10 balų. Esu absoliuti Jhumpa Lahiri fanė, o ypač, net pačiai keista sakyti – jos apsakymų (short stories), su kuriais paprastai man sunku užmegzti gerą santykį – na, vos tik įsijauti, o jau baigias. Jos Interpreter of Maladies buvo viena geriausių 2018 metais skaitytų knygų, The Namesake – viena geriausių 2014-ais (lietuviškai Bendravardis ir dabar patogupirkti.lt kainuoja juokingus 2,99), The Lowlands gal mažiausiai patiko, bet gal netinkamu laiku klausiau.

Labiausiai mane žavi jos apsakymų subtilumas. Nieko ten per labiausiai nevyksta pačio veiksmo, jis kažkoks tarytum užkulisinis, jausmai apskritai tokie, kur nelabai dera apie juos kalbėti – vedybos iš anksto suorganizuotos, vaikai privalomai inžinieriai ir medikai, temos vėlgi indų emigrantų, migruojančių Londonas, JAV, Indiją bei iš paskos besitampančių savo vaikus. Šį kartą net keliuose apsakymuose dalyvauja mirusios arba mirštančios motinos ir kaip tas netektis išgyvena jų vyrai ir vaikai, kaip vienas greitai peršoka į naują gyvenimą, užsako sau naują žmoną, o kitas nedrįsta dukrai pasipasakoti, kad sutiko gyvenimo pakeleivę, su kuria jam gera. Apie slaptas meiles su perspektyva ir be perspektyvos, apie tai kaip praradimas tampa atradimu ir dovana ir t.t.

Ir šiaip, man atrodo, aš galėčiau juos skaityti be galo (panašiai kaip Elizabeth Strout Olive), galėtų nesibaigianti audio knyga bus. Vos ne norisi vėl iš naujo knygą pradėt klausyt. Labai rekomenduoju, eisiu ieškoti, ką dar jos galima paskaityt.

The Mountains Sing

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.

Nykstantys saitai / The Vanishing Half

O taip visai netikėtai beklausydama audio suvokiau, kad klausau jau antrą autorės knygą. Pirmoji “The Mothers” atsimenu, kad patiko, tai gerai, kad turiu seną įrašą, galiu prisimint, apie ką buvo. Šoji, The Vanishing Half irgi patiko, bet negaliu pasigirt, kad visos vietos įtikinamai sugrojo, o jei prie sugrojimo labai nesikabinėt, na, tai gerai susiklausė ir šiaip įdomi tema pasirinkta, panašiai kaip Philip Roth “Human Stain” – apie juodaodžius, kurių tokia šviesi oda, kad niekas šiaip iš išorės niekada nesugalvotų, kad žmogus turi juodaodžių kraujo, o žinia, už Atlanto užtekdavo turėti vos lašą.

Šioje knygoje seserys dvynės gyvena Luisianos juodaodžių miestuke, kuris garsėja labai sviesiaodžiais juodaodžiais, toks miestukas, į kurį vienai seseriai grįžus su tokia juoda, kad net mėlyna, dukrele, visi negali atitraukti akių, na, žinia, iš to nebus nieko gero – aišku visiems. Juk visų miestelio juodaodžių gyvenimo tikslas būti kuo šviesesnės odos. Nuskubėjau. Kai šešiolikamečių seserų motina pareiškia, kad su mokslais baigta, nes reikia užsidirbti pinigų, seserys nusprendžia pabėgti į Naująjį Orleaną siekti savo svajonių. Nuolatos kartu buvusios seserys, vienai staiga neaiškiai pradingus, pasuka kiekviena savo gyvenimo keliu. Vienai tenka grįžti namo vedina juoda kaip naktis mergaite, o kita pasirenka baltosios moters gyvenimą.

Ar dar susitiks seserys? Ar vienas kitą pažinos jų vaikai? Ar įmanomas kelias atgalios ir kokia yra slapto gyvenimo palaidojus gyvus artimuosius kaina?

Patiko, puikiai susiklausė, bet iki puikios knygos pritrūko.

All the Ugly and Wonderful Things

Ši knyga toks nuolatinis balansavimas ant ribos – tarp to kas normalu ir nenormalu, to kas įprasta, bet neteisinga ir neįprasta, bet teisinga, tarp to kas etiška ir neetiška – toks dilemų minų laukas, kuris jau irgi pats ant pačios pačios ribos, nors ką žinau, gi sako, kad gyvenime nutinka taip, kad patys didžiausi fantazuotojai nesufantazuotų. Tai sakykim taip, kad kai kurios vietos gal kiek perlenktos, gal ir gerokai vietomis. O istorija tokia – vienai mergaitei teko labai netikusi šeima gimti. Ji buvo tąsoma po įvairiausius namus, nes tėvai tai kalėjime, tai dar velnias žino kur. Prikalbėję vaikui nesąmonių, sužaloję dvasiškai, pavertę asocialiu vaiku. Viena močiutė kažkiek vaiką atpumpavo, bet ir ta pasimirė. Ir toj padvisusioj aplinkoj atsiranda žmogus, jaunas vyras, kuris mergaite pradeda rūpintis. Kiek per suaugęs būti draugu, kiek per jaunas būti jos tėvu. Toks skirtumas, į kurie nelabai kreipiama dėmesio, kai mergaitė dar vaikas, bet kuris pasidaro toks slidus, kai mergaitė paauglė. Tai va tokiais ir vaikšto peilio ašmenimis, o pasaulis, žinoma, prisideda visais įmanomais, excuse my french, š…dais. Klausymui tiko, nežinau, kaip tokia knyga skaitytųsi, gal ne taip gerai, kas žino. Bet šiaip minčių sukėlė, nuolatos galvojau, kaip reaguočiau ten visų sveiko proto žmonių vietoje, kur iki sveiko proto toloka. Na, tai tikriausiai rekomenduoju mėgstantiems dilemas.

The New One. Painfully True Stories from a Reluctant Dad

Taip jau nutiko, kad nusibodo man klausyt naują Barako Obamos knygą, ji ten nesibaigianti tokia 29 h ir klausant nepraversi kur nelabai įdomu, tai va susiradau tokią nežinia iš kur “The New One” komiko Mike Birbiglia knygą apie tai, kaip jis nenorėjo turėti vaikų.

Na, iš pradžių vaikų nenorėjo abu su žmona, o paskui žmona užsinorėjo, bet jie niekaip negalėjo susilaukt, tada jam teko pasidaryt kai nekokių procedūrų susijusių su sėklidėm, paskui žmona pastojo ir jiems gimė dukra. Na, ir įsivaizduokite, kad visa tai pasakoja komikas. Tai tikrai buvo geras poilsis nuo visokių rimtumų, politikų ir t.t. Ir šiaip pasijuokt sveika, ypač dabar.

Knyga gal kiek išskirtinė tuo, kad autoriaus žmona yra poetė ir intarpuose tarp skyrių yra jos eilėraščių, kuriuos taip gražiai įkomponuotus į tekstą skaito jų autorė, kuri savo vyrui labai žadėjo, kad gimus vaikui tikrai tikrai niekas jų gyvenime nepasikeis. Na, tikriausiai įsivaizduojate, kaip niekas nepasikeitė.

Man patiko, kaip autorius dalinasi, kaip jis jautėsi išsutumtas iš “mes”. Kaip “mes’ buvo jis ir jo žmona, o po vaiko gimimo “mes” tapo žmona ir dukra. Ir tokių situacijų daugybė, todėl, manau, kad visai sveika pasiklausyt būsimiems tėvams arba esantiem šviežiai iškeptiems, kad jų išgyvenamą istoriją kažkas su humoru papasakotų iš šono. Nes iš šono, gi kažkaip kitaip viskas skamba.

Patiko, buvo smagu, nors gal visos knygos ir neištempė tokiu pat gerumu, kaip knygos pradžioje. Bet mintis ir idėja faina, jei turėsit progą, paklausykit.