Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Ką veikia Japonija?

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Puikybė ir prietarai

Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!

Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.

Smarvė

Nu, kaip patiko man “Smarvė” (beje, klausiau audio knygą, kurią, savaime suprantama pats autorius ir įgarsino). Aišku, nieko ten gero, vien tik politiniai dumblai, bomžynai ir atliekos (yra, beje, ir šokių, tik gaila, kad jie irgi – buratiniški), bet kaip gerai parašyta! Karksiu dabar visiems aplink, kad reikia būtinai paskaityt. Ne vien tik dėlto, kad geriau suprast, kokie purvini šokiai vyko, vyksta ir vyks piliečiams už nugaros ir prieš pat nosis, pažvelgt į tiriamąją žurnalistiką, bet ir pakikent, pažvengt ir papurkštaukt iš šmaikštaus rašymo stiliaus. Dar kartą, kaip ir gaudant Palucką (istorijai – prieš dvi dienas, 2026 04 24 prokuratūra keipėsi į Seimą dėl Gintauto Palucko neliečiamybės panaikinimo), autoriui – bravo už saviironiją ir nepakartojamą savęs traukimą per dantį. Atrodo, jei kažkas šioje valstybėje nesusireikšmina, tai Šarūnas Černiauskas. Klauso eks premjero patarimo 😉

O šiaip tai kaip lengva nucancelint žmogų. Atsimenu tą situaciją, kai knygos autorius buvo staigiai nurašytas. Prieš tai aišku pavoliojant purvuose. Be galimybės normaliai pasiaiškint ir apsigint. Aš, žinoma, kaip tikriausiai daugelis žinių vartotojų, kažką paskaičiau, kažką supratau, kažko nesupratau, kažkokie ten apdovanojimai atimti, bla bla, o skaitydama/ klausydama knygos pagalvojau, kad gi nucancelinau. Gal dėl to ir pernai “Smarvę” praignoravau. Tai jei netyčia ir jums taip išėjo, galit “pasitaisyt” perskaitydami “Smarvę”.

The Correspondent

Matau, kad Virginia Evans debiutinis romanas “The Correspondent” jau atsidūrė keliuose longlistuose – Women’s Prize for Fiction, Carnegie Medal for Excelence in Fiction ir t.t. Įdomu, kad šis debiutas yra aštuntasis autorės rankraštis, įsivaizduoju, kad dabar visi septyni autorės rankraščiai intensyviai skaitomi, vertinami, taisomi ir ruošiami išleidimui. Turėtų užgriūti Virginios Evans knygų lietus.

Kad jau vis man pašmėžuodavo akyse – nusprendžiau paklausyt. Audio klausyt gal biškį užknisa, nes knyga parašyta laiškų forma ir tai, ką skaitydama tik perbėgčiau akim, klausydama turiu išklausyt nuo a iki z – adresus su pašto kodais, emailų adresus ir RE: RE: RE: RE:, jei tai elektroninių laiškų grandinė. Bet čia ir tebuvo vienas užknisantis dalykas. O toliau jau galėjau mėgautis gražiai įskaityta knyga, ir kaip autorė šokinėdama nuo žmogaus prie žmogaus papasakoja Sybil, kuri jau įžengus į garbingą amžių, istoriją. Kokia kieta ji buvo teisėjo asistentė (jei ten kitos pareigos buvo, baisiausiai atsiprašau, bet ne esmė), kokio aštraus proto ji laikyta, kokia buvo darbšti ir įtakinga, žodžiu, puiki karjera, bet ne taip blizgantis asmeninis gyvenimas – kad ir labai sėkmingai įvaikinta ir gerai sutarianti su savo įbroliu, su savo vaikais Sybil nutolus, nepasakoja svarbių savo gyvenimo įvykių, bet ir apie vaikus nelabai ką žino.

O kodėl gi viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nespoilinsiu. Skaitytoja keliaudama nuo vieno prie kito laiško viską išsiaiškins, suskaičiuos visus vaikus, visus seseris ir brolius, visus skaudulius ir žaizdas. Beskaitant galvoje vis sukosi mintis, kaip reikia neatidėlioti gyvenimo. Praeina greičiau nei spėjam susivokt.

Žinoma, kad rekomenduoju visiems susirašinėjimo fanams ir gražių istorijų mėgėjams. Neabejoju, kad bus išversta, gal jau net verčia kas.

Vilko mergaitė

Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.


Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Katastrofa

Knyga kantriai laukė lentynoj nuo 2024 metų, tik kad buvo ne perskaityta, o perklausyta. Klausydama niekaip negalėjau suprasti, kas ten per keistas nelinksniuojamas vardas, atsiverčiu knygą, o ten mielasis Aldous, naujo puikaus pasaulio, kuris ateis po katastrofos, raktininkas. Net susijuokiau iš savęs, kaip ausis nepagavo to, ką pagavo akis.

Nepaisant du metus besitęsiančio karo, 2024 metų pasaulis šios dienos akimis atrodo savotiškai naivus, nes net įsivaizduot neįsivaizdavom, kur atsidursime 2026-aisiais. Tad ir “Katastrofa” šiandien skaitosi kitaip, nei kad būtų šviežia susiskaičius. Šiandien jau atrodo, kad gyvenime nuolatinėje katastrofoje, tad ir menamoji knygos katastrofa taip nebegąsdina. Gerai, kad bent juokina.. Nors gal į Žemėn lekiantį ateivių aparatą reiktų žiūrėti rimtai? Bet kaip tai daryti, jei taupumo sumetimais į juos pasitikti paleistą kosminį laivą net neįmontuojama kamera? Tad įvykus pirmajam žmonių ir ateivių kontaktui, pasitikimo misijos dalyviams reikia įvardinti tai, kas žodžiais sunkiai nupasakojama. Nors gal ir nieko tokio, jei nenufilmavom, galim pafantazuoti ir istorinį susitikimą suvaidinti.

Na, o Žemėj po senovei – laukiama “barbarų”. Ir kaip visada neaišku, kas didesni barbarai – laukiamieji, ar laukiantieji. Manipuliacijos, komunikacijos viražai, ekspertų menamas ekspertiškumas, įvairiausio plauko šarlatanai ir nuolatinis makaronų kabinimas apie į Žemę visu greičiu lekiantį ateivių laivą – garantuotai gausite gerą sarkazmo dozę. Tik niekam labai nepasakokite, nes viskas “Įslaptinta!”. O šiaip tai, dieve dieve, kiek makaronų paprastiems mirtingiesiems prikabinama ir kaip niekada ir nesužinosim, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Bet kartais gal geriau ir nežinoti, nes ta artėjanti katastrofa gali niekada ir neįvykti. Na, o jei norite sužinoti, kokią savybę iš ateivių perėmė VIP žmonės, teks skaityt knygą.

Knygos ėmiausi po vienos rekomendacijos atkreipt dėmesį, kažko labai nesitikėjau, o čia šast ir visai patiko! 4/5.

Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism

Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.

Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.

O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.

Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.

P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.

Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.

Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).

Mother Mary Comes to Me

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

Džiaugsmo ministerija

Vestuvininkai

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Sarbintai

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Leviathan

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.

Marble Hall Murders

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.