Birnam Wood

Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.

Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?

Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.

Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?

Allegedly

Dar viena mano klausymo knyga, kažkaip užtikau audible, gal net prie mano prenumeratos buvo, jau net nebeatsimenu, tad skubu surašyt įspūdžius, kol visai nepasimiršo.

Knygos istorija sukasi apie Mary B., kuri yra kažkokiam laisvo režimo kalėjime, nelabai man ten aišku tie kalėjimas, vienas iš minimų net vadinamas “baby prison”. Ji tokia gan nusišalinus nuo visų ir tyli, gal net visai paklusni mergaitė, kuriai priskirta dirbti slaugos namuose. Ten ji jaučiasi gerai, nes niekas nežino, kad kalėjime yra už baltojo kūdikio žmogžudystę. Taip, Mary – juodaodė ir tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek užuojautos ir teisingumo gali sulaukti toks žmogus teisme. Teismo metu aplinka tiesiog žviegė reikalaudama devynmetei mirties bausmės.

Slaugos namuose Mary susipažįsta su panašaus likimo bičeliu ir… laukiasi. Protinga mergina supranta, kad nieko nebus, vaiką iš jos greičiausiai atims ir atiduos įvaikinimui, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms bando panaikinti savo teistumą ir įrodyti, kad dėl kūdikio mirties kalta ne ji, o jos mama.

O daugiau nesakysiu, nes, oi, kaip ten viskas priraityta, laikykitės! Visai rekomenduoju į tarpą tarp rimtesnių knygų, buvo geriau nei tikėjaus.

Siena

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?

Rūstybės kekės

Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.

Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.

Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.

Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…

The Light Pirate

Suklausiau audio. Ne šedevras, bet klausyti audio labai tinka ir šiaip klimato siužetinė linija visai įdomi. Žodžiu, klimato atsišilimas žmonėms kerta kaip reikalas ir viskas patampa labai rimta. Uraganas gena uraganą, jau beveik kasdienybe tampa, o ir abėcėlės raidžių ir vardų jiems užvadinti nebeužtenka. Vyriausybė vis dažniau ragina žmones evakuotis, bet kaip visada, atsiranda drąsuolių, kurie įsivaizduoja galintys gamtą pergudraut. Toks Kirby Lowe irgi erzinančiai užsispyręs, niekur nevažiuoja, bando įtikinti šeimą, kad viskas ok, kol nuo uragano gauna taip, kad maža nepasirodys – dabar jau gali nagus kad ligi alkūnių nusigraužt.

Tos šeimos linijos nespoilinsiu, tik tiek, kad šeima niekur neišvažiuoja, o gyvenimas po truputį “laukėja”. Florida tuštėja, nes gyventi darosi neįmanoma, infrastruktūros atstatymas kainuoja baisulinius pinigus, o gyventojams išsikeliant, papraščiausiai nebėra kam mokėti mokesčius. Vaikai kas savaitę sužino, kad dar viena mokytoja ar koks klasiokas evakuavosi ir išvažiavo į šiaurę, ten kur aukščiau, kur neapsemta. Galiausiai vyriausybė valstiją palieka likimo valiai. Lieka tik ištvermingiausi arba tie, kurie tiesiog neturi kur ar už ką važiuoti. Gamta tampa vaikų mokykla ir čia knygos skaitytojas išvys pažįstamą peizažą – pelkes, kuriose plaukioja vieniša mergiotė, visai kaip “Giedančiuose vėžiuose”. Jau matau, kaip leidėjai rašo ant viršelio, kad patiks visiems, kam patiko “Vėžiai”. Oh, well. Tikriausiai taip ir bus.

Be klimato (kur man buvo įdomu) tai ši knyga apie tą mergiotę ir kaip ji mokosi išgyventi. Iš pradžių kartu su kaimyne, paskui jau visiškai viena. Vanduo kyla, karštis taip pat, dieną gyventi tampa nebeįmanoma. Žmonės tampa nakties gyviais. Klausant man vis tiek mergiotės tėvukui noris su irklu vožtelėt per galvą, kad to vaiko neišvežė, nors, žinia, ir visur kitur tikrai ne rojus. Na, bent jau medžiuose kol kas gyventi nereikia. Nelabai man buvo aišku išgyvenimo scenarijus mintant beveik vien žuvimi. Gal praklausiau kažką, bet jei nėra žemės, nėra gi jokių grūdinių kultūrų, nu, nieko, gal jie ten meldus valgė jau, nežinau.

Tai taip gavos, kad klimato dalis buvo labai įdomi, šeimos ir mergaitės – pradžioj tikrai neblogai, daug įtampos, bet paskui jau tokios skeptikės kaip aš nelabai neįtikino, bet šiaip tai nekeliant kartelių iki olimpinio lygio, tai visai gerai klausėsi. Taigi, kaip audio užskaitau, nors su autore tai tikrai turėčiau apie ką pasiginčyti.

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Silva Rerum (audio)

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Anxious People / Nerimo žmonės

Knygą išsirinko sausiui mano darbinis knygų klubas, tokios knygos, žinia labai gerai klausosi, tai ėmiau ir knygą suklausiau. Ir gavosi tokia visai gera Kalėdinės-naujametinės nuotaikos knyga. Gerietiška tokia, teigiama ir labai Backmaniška. Labai tinkama biškį nuotaikai pakelti, biškį paliūdėti, labai fainą filmą bus galima pastatyt. O šioje, kaip ir kitose autoriaus knygose, vieniši, liūdnose ar beviltiškose situacijose atsidūrę žmonės, kuriuos ištinka koks nors kitas žmogus ar žmonės – ar koks gerietis, ar koks atsiskyrėlis, ar dar koks nors keistuolis, kuris niekaip nesutinka atsikabinti paprastuoju būdu ir gaunas taip, kad naiviu atkaklumu pramuša ledus. O tada visiems faina ir būna Kalėdinė nuotaika.

Nieko apie siužetą nepasakosiu, nes labai čia lengva prispoilinti. Man dabar įdomiausia, kaip knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ar dialogai išliko tokie patys žavingi, ar knyga nenubanalėjo, kaip kartais gaunas su lengvų knygų vertimais. Dar labai smalsu, kaip “Nerimo žmonių” vertėja sužaidė su kai kurių knygos veikėjų gimine – nežinau, kaip švediškai, bet angliškai kuo puikiausiai ją galima nuslėpti po “bank robber”, o štai lietuviškai jau sunkiau – čia jau išsiaiškinsiu per knygų klubo susitikimą.

Rekomenduoju skaityti, kai nekokia nuotaika, tamsu, sunku ir norisi kažko mielo.

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

On a Quiet Street

Šitas toks gerulis buvo. Žinia, baisiausi dalykai vyksta paprastam gyvenime, nereikia nei vampyrų, nei ufonautų, puolančių planetą. Vietomis man būdavo tiesiog baisu klausyti toliau, pvz., kai smurtautojas vyras grįžta namo ir žinai, kad bus blogai. Nu, mane tas žinojimas, kad bus blogai, tiesiog varė iš proto. Man matyt ne taip baisu, kai išgąsdina netikėtai, kaip baisu žinoti, kad bus baisu.

Nesinori labai spoilinti trilerio, tai tiesiog trumpai – veiksmas vyksta ramioje gražių namų gatvelėje. Tik ta ramybė, aišku, labai labai apgaulinga. Viename name gyvena niekaip su sūnaus netektimi negalinti susitaikyti motina – jos sūnų visai netoli namų mirtinai partrenkė mašina ir ji teisiog pakvaišusi išsiaiškinti, kas kaltas, kitame vis save bandanti nuraminti ir įtikinti, kad vaidenasi, vyro apgaudinėjama žmona, na, o trečiojo namo gyventoja apskritai kažkoka keistuolė, kuri bijo išeiti iš keimo ribų. Bet ar tikrai bijo? Gal negali? O gal jai neleidžiama?

Man tikriausiai labiausiai šioje knygoje patinka vėliau išsirutuliosianti kaimynių draugystė, kuri taip neįkyriai parodo, kaip svarbu yra ne tik žiūrėti, bet ir matyti, kaip svarbu klausyti savo intucijos ir šešto jausmo, ir kaip svarbu moterims palaikyti viena kitą. Knygos pabaigon jau meldžiausi, kad tik nesugadintų autorė pabaigos, kad sudėliotų visus taškus ir neprifantazuotų. Ir, mano manymu, jai tikrai pavyko. Vienoj vietoj ji vis dėlto sufeilino (parašysiu apačioj įrašo, kur man sufeilino), bet ten jau iš esmės nebėra taip reikšminga, jau aš buvau išgyvenus knygos pabaigą, ten tokia kaip antra pabaiga gaunas, tai apsimečiau, kad nesunervino. Bet iš esmės jau senokai skaičiau tokį gerą psicholiginį trilerį, tai labai rekomenduoju.

_________________________________________

Neskaityti – spoiler alert – nepatikėjau užstato galimybe. Jei skaitysit, padiskutuojam, ar sutinkat.

Paklydėlis

“Paklydėlį” klausiau audio formatu ir tai buvo mano antroji Jane Harper knyga. Ėmiausi klausyti per daug nesitikėdama, nes neseniai suklausyta “Sausra” patiko taip vidutiniškai. O štai ši užkabino konkrečiai, suklausiau per keletą dienų. Tikrai man pasirodė daug stipresnė už “Sausrą”, labiau išgryninta. Ypač patiko veiksmo vieta – labai labai egzotiška Australijos vietovė vidury dykumos, kur iki artimiausio kaimyno važiuoti tris valandas. Creepy vietelė. Tokiose paprastai labai labai svarbu pritapti ir būti priimtam bendruomenės, nes izoliuotumas dykumoj panašus kaip kokiam vandenyne. Vandenyne gal bent žuvį gali pasigauti, o čia nebent pats iškepti kaip žuvis.

Taigi, šioje keistoje vietoje vieną dieną ir randamas iškepęs žmogus. Labai keista, nes Kameronas yra vietinis, kuriam iki kaulų smegenų įaugę išgyvenimo tokiomis klimato sąlygomis taisyklės. Kaip taip atsitiko, kad jis rastas toli nuo savo mašinos, be vandens atsargų, net joks tuščias butelis šalia nesimėto. Jokių smurto žymių, tik saulės nualintas negyvas kūnas. Kas atsitiko gerbiamam bendruomenės nariui, didžiulio ūkio savininkui, dviejų vaikų tėvui?

Ganėtinai neutraliai prasidėjęs detektyvas su kiekvienu puslapiu neria į tamsą ir augina įtampą. Ir kai jau supranti, kad autorė pristatė visus knygos veikėjus, susimąstai, o tai kas žudikas? Labai patiko, rekomenduoju pasiilgusiems gero detektyvo.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Sausra

Labai žinoma, kad esu audioknygų fanė, jas klausau dar nuo tos senovės, kai jos buvo įrašomos diskuose ir klausydavau tik tada, kai vairuodavau. Taip jau nutiko, kad pirma mano audio knyga buvo visų laikų geriausiai įskaityta “Shantaram” (originalo kalba). Labai labai svarbu gera pradžia. Daug kas stebisi, kaip išlaikau dėmesį ties skaitoma knygą, tai tikrai ne su kiekviena pavyksta (angliška). Audioknyga turi būti pakankamai nesudėtinga ir geriausia būtų, kad tai būtų nuoseklus linijinis pasakojimas, pvz. George Saunders “Linkcoln in the Bardo” sunku skaityti tekstą, o klausyti audio yra tiesiog neįmanoma (turėjau knygą grąžinti). Tada jau suprantu, kaip žmonės užmiega skaitydami arba klausydami. Beje, šiemet mano perklausytų knygų kiekis labai sumažėjęs, nes daug laiko, kuris seniau būdavo skiriamas knygų klausymui, dabar išeina su Ukraina susijusiems reikalams (pvz., dabar klausau ir pusiau žiūriu Timothy Snyder “The Making of Modern Ukraine. Labai rekomenduoju.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių klausytis knygų lietuviškai. Pavilioti nuo angliškų audio mane tikrai nelengva, nes kaip ten sako: “Įprotis – didelė jėga”. “Baltos lankos” suviliojo galimybe parsisiųsti vieną knygą nemokamai, jei parsisiunti jų programėlę. Taigi, Jane Harper “Sausra” – mano pirmoji lietuviška audio.

Kaipgi man sekės? Ogi visai neblogai, net geriau nei tikėjaus. Giedriaus Arbačiausko balsas neerzino ir nebuvo per daug vaidybos. Man nesinori, kad aktoriai įvaidintų knygą, aš pati ją galvoj įsivaidinu. Pageidautina, kad knyga būtų skaitoma, o ne vaidinama. Kai kurias klasikos spragas esu bandžius užkaišyti “Audible” įgarsinimais, bet ten irgi buvo vaidinimai su visokiais arklių prunkštimais ir durų girgždėjimais – visiškai neįmanoma klausyt. Klausant “Sausros” iš pradžių, kaip detektyvui man skaitymo tempas pasirodė per lėtas, tai pasinaudojau pagreitinimo funkcija (gal šiek tiek per daug žodžių sumalimo su 1,25 greičio, bet geriau nei ilgos pauzės).

Pats detektyvas visai nieko, gan ilgai autorė mane vedžiojo už nosies, paskui, atskleidus vieną kritinį faktą, viskas kaip ir pasidarė aišku. Šiaip aš mėgstu, kai žudiko išaiškinimu knyga daugmaž ir baigiasi, tai čia ne tas variantas, tai gal kiek per ilga pabaiga. Bet šiaip viskas cool, jau mačiau, kad parduotuvėje atsirado Harper “Paklydėlis” – mielai suklausysiu. Smalsu, kaip jums sekas su audio, ar išbandėt “Baltų lankų”?

Lucy by the Sea

Pirmiausia disclaimer – Elizabeth Strout yra mano labai mėgstama rašytoja, taigi prašau į mano apžvalgą atitinkamai žiūrėti. Man ši autorė galėtų raštyti, kaip ji ėjo į parduotuvę pieno ir aš apsalusi apie tai skaitysiu (klausysiu, nes visų Strout knygų klausiau). Žodžiu, pagyromis galite netikėti visai.

Ketvirtojoje serijalo apie Lucy dalyje 2020 metai – prasideda pandemija. Lucy kaip tik suplanavusi savo knygos turą Europoje, kai jos buvęs vyras William paskambina ir liepia krautis lagaminą – reikia kuo skubiau išvažiuoti iš New Yorko. Visi žinome, kuo baigėsi užsidarymas namuose “tik porai savaičių”. Taip Lucy su savo ex atsiduria Meine, name ant jūros kranto, kur prasideda mus visus ištikęs naujas pasaulis.

Ši knyga yra pandeminio gyvenimo refleksija – nuo piktumo ir negalėjimo pakęsti aplink esančių žmonių, iki džiaugsmo ir ramybės, kad karantino metu nereikia gyventi vienai mažame bute, nuo visuomenės susiskaldymo skiepijimosi ir kaukių dėvėjimo temos iki gyvenimo susigrūdus mažuose butuose, nuotolinio darbo, negalėjimo skaityti. Šis laikas taip pat ir susitaikymo su antrojo vyro netektimi – nauja baisi kasdienybė tiesiog užgožia senąjį gyvenimą, buvusio pasaulio problemas. Nors ir visi uždaryti, gyvenimas toliau srūva, žmonės susitinka, išsiskiria, randa ir praranda. Nauja realybė, kurioje Lucy daug gyvenime mačius ir pasirenkanti, kurias kovas verta kovot, o kurias ne. Kaip pati sako: “You can become bigger or bitter”.

Ketvirtoji Lucy istorijos dalis, deja, pati silpniausia. Vienu metu net kilo mintis, kad tiems, kam ši autorė nelabai, šioji dalis užknis ir bus per daug nuobodi. Galbūt net tiems, kuriems labai. Bet kaip jau sakiau, man labai patinka tiek knygos autorė, tiek įskaitytoja, mane labai raminančiai veikia jos klausyti. Šios audio knygos yra vienos iš tų, kur klausau po keletą kartų. Vis tiek lauksiu kitos dalies, bet tikiuosi autorė nenuskubės ir fanus nudžiugins stipria knyga.

Megpie Murders / Moonflower Murders

Koks malonumas klausytis Anthony Horowitz mano naujo detektyvų serialo su Susan Ryeland ir Atticus Puend! Tik perklausiau antros dalies (nusipirkau su akcija), iš karto ėmiausi pirmosios (Megpie Murders) ir, deja, deja, tik dvi yra. Tikiuosi, bus daugiau, o kol nėra, tai klausysiu viso kito iš eilės. Kiek keista skaityt atbulai, nes susimaišė laiko juosta abiejų knygų, bet man čia totalus malonumas ir atsipalaidavimas, tai aš absoliučiai nesuku dėl to galvos.

Abi šios knygos storokos (klausymo apie 15 valandų), nes skaitytojas su abiem gauna bonusą – du detektyvus viename. Tai yra knyga kygoje – Susan, kuri yra detektyvų autoriaus Alano Conway knygų redaktorė, skaito detektyvą apie privatų detektyvą genijų Atticus Puend, o kartu, naudodamasi knygos užuominomis (nes autorius mėgėjas visokius reikaliukus slėpti knygoje), bando išnarplioti žmogžudystę realiame gyvenime. Žodžiu, vienas malonumas.

Megpie Murders, kurios man liko 3,5 valandos, Susan gauna Alano knygos rankraštį be paskutinio skyriaus. Ir to skyriaus niekaip neįmanoma surasti, o Alano irgi niekaip nepaklausi (nespoilinsiu), o Mooflower Murders – Susan iškviečiama išnarplioti senos istorijos apie vieš butyje įvykdytą žmogžudystę.

Labai rekomenduoju, man labai patinka, prieš šitą visai nublanksta mano dabar skaitomas detektyvas. Oi, pasirodo, yra serialas, tik kaip dabr jį pažiūrėt?

https://www.imdb.com/video/vi338543129

My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.