Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

In the Morning I’ll Be Gone

Jau apsiskelbiau FB, kad turiu naują audiomeilę, naują meilę – detektyvą inspektorių Sean Duffy, naują aistrą airiškam akcentui ir knygų įskaitytojui Gerard Doyle. Savo naują detektyvinį serialą pradėjau ne iš eilės, ši knyga yra trečioji, audible ją davė nemokamai prie narystės. Tada pasibandymui paskaičiau dar vieną nemokamą, o dabar jau klausau pačią pirmą, nes noriu apie naują meilę žinot viską.

Autorius yra ne tik geras detektyvų rašytojas, jis turi ir puikų humoro jausmą, kurį įžodina pagrindinis veikėjas Duffy, na, ir kitiems veikėjams liežuviai tikrai nepatrumpinti. Vienas smagumas klausyt, net jei ne visada supranti airiško sumalimo. Ale ant tiek prie akcento pripratau, kad jau beveik ir nusiteikus klausytis airiškai įskaitytą Douglas Stuart “Suggie Bain”.

Beje, labai ten nesiaiškinau, bet pasirodo keistuoliški Duffy detektyvų istorijų pavadinimai yra nurašyti nuo dainų, kurias dainuoja absoliučiai girtuokliškai skambantis bičas (už paakinimą amžinai dėkinga Evelinai B.).

O šiaip patys detektyvai super dėl: a) Šiaurės Airijos ir the Troubles konteksto – labai įdomu iš istorinės perspektyvos, b) kol Sean Duffy narplioja vieną istoriją, visada įsipainioja į dar vieną ir trečią ir tada jau turi narpliot visas iš karto. Šioje bagaudydamas pagrindinį IRA sprogmenų ekspertą, kartu narplioja ir vienos merginos žmogžudystę, “the locked room mystery”, na, kai žudikas turėjo būt kambaryje, nes kambarys buvo užrakintas.

Nu, žodžiu, jau liudžiu dienos, kai baigsis mano šitas serialas.

Greenlights

Kartais su mano bose pakalbam, ką gero skaitėm. Tai užrekomendavo man šią, sakė buvo visai įdomu. Na, ir buvo visai įdomu. Aktorius Matthew McConaughey veda skaitytoją (buvau klausytoja) savo gyvenimo keliu ir stabteli ties kiekvienu šviesoforu, kur jam užsidegė gyvenimiškai svarbi žalia šviesa – iš čia ir Greenlights.

Kadangi jau senokai suklausiau, tai galvoju, kas čia labiausiai įstrigo. Aktorius užaugo tokioj mačo aplinkoj, kad maža nepasirodys. McCanaughey tėvas savo sūnus daužydavo vyriškumo link, iki kol pats gaudavo nuo jų atgal, o tada jau prasidėdavo tikroji meilė ir abipusė vyriška pagarba. Tokia kraštutinumų šeima – daužantis sūnus už smulkmenas, bet švelnus ir supratingas autoriui, kai šis drebėdamas pareiškia, kad nebesimokys teisininku, bus aktorius. Gerai, sūnau, būk aktorius.

Nelabai aš ten žinovė, ką McCanaughey suvaidino (gal tik kokį The Wolf of Wall Street ir gerulis gotinis True Detective), bet visai įdomu paklausyt, kaip rutuliojosi karjera, kaip Matthew nebenorėjo būt romantic comedy gražuoliuku ir du metus sėdėjo be darbo visiems romantic pasiūlymams sakydamas “ne”. Išlaukė (nebadaudamas, no worries). Ir šiaip jis toks mėgstantis visokius iššūkius – student exchange į Australiją, kur buvo papuolęs į psichų šeimynėlę, ar keliones auto per Ameriką.

Tikriausiai rekomenduosiu fanams ir šiaip smalsuoliams, mėgstantiems bio. Fainas klausymas, įskaitytas autoriaus, savaime suprantama. Su ugnele, biškį toks “koks aš fainas”, bet per ne per daug susireikšminant, bet ir ilgai galvoje neužsiliekantis, na, nebant esi žaurus fanas.

One Step Behind

Kurt Wallander #7

Jaučiu, kad nebeaprašinėsiu tų Wallanderių, nes jau praklausius kelias į priekį ir pagal pavadinimą nelabai beatsimenu, apie ką buvo prieš dvi savaites klausyta. Toks jau detektyvų likimas, jei kam labai svarbu, ar man patiko, tai žiūr. Goodreads.

Dabar klausau paskutinę audible nemokamai duotą Before the Frost, kuri deja, įskaityta jau nebe Dick Hill ir tai yra absoliučiai nebe tas. Toks jausmas, kad visai kiti veikėjai veikia – Wallander ne taip pyksta, jo visai ne tokie santykiai su dukra ir jis visai kitaip rėkauja. Nu, žodžiu, pusė gėrio nebeliko. Čia kaip kokioj nesibaigiančioj Santoj Barbaroj ima ir pakeičia vidury serialo CC (Sisi).

Šiojoj siautėja maniakas, kuriam nepatinka laimingi žmonės. Labai nepatinka. Ir įsivaizduojat jau tikriausiai, kas jiems nutinka. Beje, Wallanderis šioje knygoje supranta, kad šalia buvęs kolega buvo visai ne toks, kokiu jį visi įsivaizdavo.

Kaip visada man Mankell detektyvai labiausiai patinka dėl nusikaltėlio gaudymo proceso (daugiau Wallanderio galvoje, nei gatvėje), na, o kad inspektorius visada one step behind, tai natūralu, kaip kitaip. Beje, kiekvienoje knygoje Mankell’is pasibėdavoja apie tai, kur ritasi jo gerovės valstybė ir kas darosi su žmonėmis, kurie vis žiauryn ir be vertybių. Kadangi knyga dvimketurių metų senumo, tai taip įdomu iš laiko perspektyvos pastebėt, kaip šia prasme niekas nesikeičia. Tiesa, policininkai jau mašinose turi telefonus, bet alga jų tokia, kad apie Kanarus tegali pasvajoti.

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

The Fifth Woman

Kurt Wallander #6

Kol kas šioji iš serialo patiko labiausiai. Žiūriu, kad kuo mažiau egzotikos, kuo papraščiau, tuo labiau patinka. Tiesiog pats inspektoriaus Wallanderio mąstymo procesas įdomus sekti, ir visai netrūksta šaudau-gaudau dalies.

“Penktosios moters” žmogžudystės susijusios su smurtu prieš moteris. Su kiekviena nauja auka – vyru – Wallanderis vis aiškiau mato, kad visi šie visuomenėje normaliais atrodę vyrukai – vienas besidomintis gėlėmis, kitas – poetas ir paukščių mylėtojas, – tiesiog siaubūnai. Ir atsiranda žmogus, kuriam ši neiteisybė pasidaro stačiai nepakenčiama. Jei nesusitvarko policija, kažkas turi imtis iniciatyvos. Na, bent jau mūsų žudikui taip atrodo.

Labai jau pavojinga tam Wallanderio Ystade. Šitiek lavonų ir svieto lygintojų. “Kas darosi su Švedija?”- vis mąsto Henning Mankell savo knygose Wallanderio balsu. “Iš kur žmonėse tiek žiaurumo?” Laukite tęsinio.

Sidetracked

Kurt Wallander #5

Mankell knygose turtuoliai tikėtina, kad bus nevidonai, o jų erdvūs namai – pilni paslapčių, kurias teks išnarstyt Wallanderiui.

Šį kartą, suvokęs, kas yra žudikas, pats Wallanderis negali patikėti – kas per šaltakraujiškumas, jėga, brutalumas (kaip jau tikriausiai supratot iš buvusių apžvalgų, detaliai visokių mėsinėjimų Mankel neaprašinėja ir ačiū jam už tai, nes man įdomu ne žmogžudystė, o jos išnarpliojimas). Bjauriausias jausmas, įtariu, susivokus, kad jis nesukeldamas įtarimų pastoviai malėsi po nosimi.

Šį kartą Wallanderio akyse rapsų lauke susidegina jauna mergina, iš pažiūros užsienietė. Kaip ji čia atsidūrė, ko laksto paklaikus tais laukais ir kam jai žudytis? Lyg vieno tyrimo būtų maža, prie savo namų nužudomas buvęs teisingumo ministras, paskui dar pora vyrukų, kuriems visiems nukertamas skalpas. Wallanderis jaučia, kad čia dar nepabaiga. Ar spės užkirtsti kelią naujoms žmogžudystėms ir kietiems nusiklatimams?

The Man Who Smiled

Kurt Wallander #4

Taigi serialas tęsiasi. Ketvirtas sezonas. Po antrojo sezono sezono pasišaudymo Kurt Wallanderį užpuolė depresija, jis jau metai sėdi ant biuliotenio ir svarsto, ar jam nereiktų mest detektyvo darbo ir eit dirbt į kokią apsaugos firmelę. Tokį jį vaikščiojantį pajūriu užtinka pažįstamas, sunerimęs dėl savo tėvo žūties ir prašantis Wallanderio pagalbos.

Kai pažįstamas po poros savaičių nužudomas, pagyvenusio jo tėvo žūtis avarijoje Wallanderiui nebeatrodo netyčinė. Išnarplioti tokią kebeknę mažo miestelio policijos poskyryje gali tik vienas inspektorius, tad Wallanderis, atėjęs parašyti prašymą išeiti į darbo, jame pasilieka. Teisingumo vardan.

Kad išspręstų šią bylą, Wallanderiui tenka mesti iššūkį garbiam Švedijos verslininkui, mecenatui ir šviesuoliui. O dėl šypsenos, tai kaip ir dėl juoko – šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, ane?

Laukite tęsinio 😉

The White Lioness

Kurt Wallander #3

Toks jausmas, kad ir miegot einu, ir keliuosi su Wallander. Kai rašau šį įrašą, esu jau esu perklausius dar vieną ir pusę kitos Wallanderio serijos, žodžiu, nėra net kada čia rašyti. Jau net pradedu galvoti, kad Wallanderis nemirtingas, nes man perklausant pusantros knygos per savaitę, gaunasi, kad vidutiniškai pusantro karto per savaitę su juo norima susidoroti žiauriuoju būdu. Kol kas likimas jam gailestingas.

Šioje “Baltojoje liūtėje” Mankell’is vėlgi pina international intrigą tarp Pietų Afrikos respublikos, kur Nelsonas Mandela ką tik paleistas iš kalėjimo ir pareigas einantis prezidentas planuoja taikų šalies išvedimą iš apartheido. Deja, deja, senosios sistemos palaikytojai nesnaudžia ir planuoja Mandelos žmogžudystę, o būsimą žudiką Švedijoje ruošia siaubūnas buvęs KGB agentas, kuriam nėr šioj žemėj nieko švento. Kėgėbistas net tik žiaurus, bet ir gudrus, tad Wallanderiui prisikasus iki ruso, pačiam tenka gelbėti savo gyvybę, maždaug gaunas, kad viskas apsiverčia ir pelė gaudo katę.

Šioji dalis patiko, bet kažkaip, žiūriu, labiau patinka, kai veiksmas orientuojasi į Švediją. Nors negaliu sakyt, apie PAR buvo įdomu paklausyt. Bet, žinokit, čia iš manęs objektyvumo labai nesitikėkit, nes Mankell’iui tikriausiai atleisčiau bile kokią kliurką. Na, meilė – akla ir t.t.

The Dogs of Riga

Kurt Wallander #2 Šis detektyvas išleistas 1992 metais ir, nors ir gal truputį senokas, mūsų auditorijai labai įdomus, kadangi veiksmas iš Švedijos persikelia į tų laikų Latviją. Labai įdomu paskaityti, kaip mes tuo metu atrodėm vakariečiams, kaip jie matė mūsuose susidariusią politinę situaciją, ir, iš tikrųjų, apskritai faina, kad Henning Mankell atkreipė dėmesį į politinius kaimynų reikalus ir savotiškai supažindino savo auditoriją su šalimis, esančiomis kitoje jūros pusėje. Įsivaizduojate, ten ne kažkokia Sovietų Sąjunga, o vietoje nenustygstančios tautelės, bandančios išsivaduoti iš sistemos ir surasti savo identitetą.

Pats siužetas, nors ir gražiai parodė, kokios intrigos virė valstybių vidaus oganuose – policijoj, muitinėj, kur reikėjo išsiaiškinti, kas kurioje pusėje yra, bet šiaip truputį perspaustas, na, nes gi nebuvo taip, kad kažkas su automatu gatvėj lakstė ir šaudė žmones. Nors gal man vaikui taip atrodė? Labai gerai atsimenu, kaip atsivertus laikraščius žiūrėdavau, ar susprogdino kokią mašiną šiandien, ar ne. Šių dienų akim žiūrint atrodytų košmariškai. Žinoma, nereikia čia lygint su knyga, jei reikėjo patirštint, tai ir patirštino. Ir tikrai gan gerai atskleidė sisteminį lūžį ir tuometę niūrią atmosferą – kai žiemą viduj šalta taip par kaip ir lauke, radiatoriai vos drungni, kaip ir “karštas” vanduo iš krano, maistas, neegzistuojanti kava ir tt.

Taigi, kaip matot, nedetektyvinė pusė šioj knygoj man buvo daug įdomesnė nei detektyvinė, kur vieną rytą jūros pakrante Švedijoje vaikščiojanti moteriškė aptinka gelbėjimosi valtį su dviem pasipuošusiais lavonais. Aaaaaaa!

Faceless Killers

Pasakysiu taip – audio knygos išgelbėjo mano Velykas. Kadangi nesu maisto darymo fanė, o karantinas privertė kažkaip užsiimti tradicijų palaikymu, tai šeštadienį pjausčiau tokioj dzen ramybėj nepykdama, kad niekas nepadeda, kad ilgai trunka, kad daug pjaustyt, nu, tokia meditacija gavosi, būčiau ir daugiau ten visko pripjausčiusi mielai, kad tik galėčiau ramiai klausyt. Ir laikas nejučia prabėgo. Tai štai Henning Mankell buvo tas mano Velykų šeštadienio gelbėtojas. O knygą pasirinkau paprastuoju būdu – audible įtraukė į mano prenumeratą kaip priedą, tai dabar bus daug Mankell klausymo, visas serialas.

O siužetas – gan atokioje sodyboje nužudomas senas ūkininkas, jo žmona randama dar gyva, bet labai sunkios būklės. Kas gi galėtų būti suinteresuotas ir kam taip žiauriai žudyti, juk, pasak kaimynų, senjorai tikrai nelaikė pinigų namuose, tuo labiau, kad nelabai jų ir turėjo perteklinių? Ar tikrai? Taigi, susipažinkite su Kurt Wallander, inspetoriumi, kuriam teks išnarplioti bylą, kurioje pradžioje lyg ir nelabai yra už ko užsikabinti. Bet po truputį, pametant kelią dėl takelio ir vis nueinant šunkeliais, siūlų kamuolys pradedamas vynioti.

Kadangi jau perskaičiau ir antrą serialo detektyvą, tai jau pastebiu fainą Mankell tendenciją, kad byla kaip ir laikoma baigta, lyg ir viskas aišku, bet kažkoks tvyro netikrumo jausmas, kad dar ne pabaiga arba tiesiog aklavietė su tikimybe, kad byla liks neišspręsta. Ir tada kažkoks netikėtas minties posūkis, vos ne koks deja vue, kuris visiškai pakeičia perspektyvą ir išsprendžia rebusą. Saldainis skaitytojui. Dar patiko, kad nepersunkta žiaurybėm ir jų smulkmenišku detalizavimu. Kaip tik mišrainių pjaustymui.

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Unaccustomed Earth

10 balų. Esu absoliuti Jhumpa Lahiri fanė, o ypač, net pačiai keista sakyti – jos apsakymų (short stories), su kuriais paprastai man sunku užmegzti gerą santykį – na, vos tik įsijauti, o jau baigias. Jos Interpreter of Maladies buvo viena geriausių 2018 metais skaitytų knygų, The Namesake – viena geriausių 2014-ais (lietuviškai Bendravardis ir dabar patogupirkti.lt kainuoja juokingus 2,99), The Lowlands gal mažiausiai patiko, bet gal netinkamu laiku klausiau.

Labiausiai mane žavi jos apsakymų subtilumas. Nieko ten per labiausiai nevyksta pačio veiksmo, jis kažkoks tarytum užkulisinis, jausmai apskritai tokie, kur nelabai dera apie juos kalbėti – vedybos iš anksto suorganizuotos, vaikai privalomai inžinieriai ir medikai, temos vėlgi indų emigrantų, migruojančių Londonas, JAV, Indiją bei iš paskos besitampančių savo vaikus. Šį kartą net keliuose apsakymuose dalyvauja mirusios arba mirštančios motinos ir kaip tas netektis išgyvena jų vyrai ir vaikai, kaip vienas greitai peršoka į naują gyvenimą, užsako sau naują žmoną, o kitas nedrįsta dukrai pasipasakoti, kad sutiko gyvenimo pakeleivę, su kuria jam gera. Apie slaptas meiles su perspektyva ir be perspektyvos, apie tai kaip praradimas tampa atradimu ir dovana ir t.t.

Ir šiaip, man atrodo, aš galėčiau juos skaityti be galo (panašiai kaip Elizabeth Strout Olive), galėtų nesibaigianti audio knyga bus. Vos ne norisi vėl iš naujo knygą pradėt klausyt. Labai rekomenduoju, eisiu ieškoti, ką dar jos galima paskaityt.

The Mountains Sing

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.