60 kilogramų saulės šviesos

Taip sunkiai su šita knyga sekės, jei ne šitas nuostabus viršelis, tikriausiai būčiau numetus, bet vis nenorėjau pasiduot, tai pabambėdama ir padejuodama, ir pafotkindama gražų viršelį vis kasiaus į priekį. Ir jei reiktų prisimint, kodėl man ten taip sunku buvo, dabar jau nebeprisiminčiau, nes knygą vis dėlto įveikiau ir už tą pergalę buvau apdovanota.

Iš tikro tai šioj knygoj apgaulingai daug teksto ir nepasakyčiau, kad labai lengvai skaitytųs, nors tekstas nėra sunkus, tiesiog kažkaip sulėtintai viskas gavos, užtruko, dėl to tikriausiai ir erzinaus, kad va čia sėdžiu tris savaites su ta pačia knyga. Gal dar biškį pritūko vientisumo, kurio lyg ir tikiesi iš knygos aprašymo, bet perskaičius tiesiog supratau, kad mano lūkesčiai visai kitokie buvo. Nes iš knygos aprašymo labiau tikėjaus, kad bus Gesto, išgyvenusio sniego griūtį istorija, o istorija tai fjordo (labiausiai) ir dar truputį Islandijos. Ir ypatingai virsmo – gyvenimo sąlygų, būdo, mentaliteto, laiko, santvarkos.

Po “Amžinybės fjordo pranašų” knyga nebetrinkteli temos naujumu ar brutalumu, bet šioji ypatinga Helgesono stiliumi, humoru, dvidešimtojo amžiaus aušros ir pabaigos palyginimų žaisme. Kai kurios vietos tikrai nerealios, bet kai kurios biškį nuobodžios (labiau pirmoj daly), bet šiaip visumai atleidžiu nukrypimus – perskaičius viskas man ten savo vietoj, antroj knygos pusėj kažkaip knyga išsigrynina, gal ir autorius pats kažkaip belipdamas iš purvyno pagaliau ant kokios lentos pasilipo.

Tai labai rekemenduoju kantriems Islandijos megėjams. Galiausiai tikrai gausit 60 kilogramų skaitymo džiaugsmo ir perskaitymo pasitenkinimo.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”, special thanks goes to viršelio dailininkei Kotrynai Šeibokaitei-Ša (už įkvėpimą skaityt iki pergalės).

Totoriškos virtuvės aštrumai

Patikusių autorių naujas knygas į rankas imu su savotišku nerimu – ar pasisekė autoriui, ar pavyksta išlaikyti aukštai užkeltą kartelę? Taip nesinori nusivilti… O dar “prisiregistruojant” su nauja knyga goodreads užmačiau toli gražu nežibantį bendrą knygos vertinimą. Ramiai atsikvėpkit, kaip kad atsikvėpiau perskaičius knygą. Alinai Bronsky vėl puikiai pavyko papasakoti dar vienos moteriškės gyvenimą.

Knygos perspektyva labai įdomi – viskas pasakojama iš Rozalindos, gūdžiu sovietmečiu gyvenančios totorės pozicijos. Tai va, kaip ponia Rozalinda supranta pasaulį, tokiame jame skaitytojas ir gyvena – be jokios galimybės pasitikrinti tikrovę ir Rozačkos pasaulio supratimo adekvatumą. Taigi gaunasi, kad skaitytojui kažkuriam puslapį užsidega ir pradeda mirksėti signalinė lemputė, kuri priverčia atsitraukti ir atsitapatinti nuo pagrindinės veikėjos ir viską skaityti tarp eilučių. Knygoje gal tik pora pastraipų, kur autorė duoda galimybė pasitikrinti, ar kitoks pasaulis dar nenustojo egzistavęs.

O Rozalinda jus tikrai, bent pradžioje, suvartys savo nepalaužiamu teisumu. Buvusios tarybinių vaikų namų auklėtinės tikslas labai aiškus – visais įmanomais būdais lipti iš skurdo ir kabintis į gyvenimą. Tikslas visada pateisina visas priemones! O turintys kitokius tikslus papraščiausiai yra skystablauzdžiai ir menkystos. Netgi nuosavas vyras ar duktė, šie tai ypač, juk po šitiekos gyvenimo kartu juos pažįsti kaip nuluptus ir viską apie juos žinai. Gal šiek tiek vilčių teikia anūkė – šiai dar galima ištiesinti ir nugarą, ir žvilgsnį.

Likau sužavėta autorės pasirinkta protagoniste ir būdu atskleisti Rozalindos charakterį, ją supančių žmonių ir jos pačios dramą. Ypatingai surezonuoja, jei tokį žmogaus tipažą atpažįsti pažįstamuose, nes tai yra savotiška galimybė pabūti tokio žmogaus galvoje ir jo akimis pažvelgti šį lūzerių (išskyrus patį asmenį) pasaulį, kurį žūtbūt reikia paremontuoti pagal savo paveikslą – vienintelį teisingą.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Tikriausiai būsiu perskaičius savo metų knygą (nors nelabai atsimenu, su kuo ši konkuruoja). Žinoma už kelionę laiku dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Pavasario kiemas

Labai japoniška knyga, tai tikriausiai patiks visiems, kuriems patiko tokio tipo knygos kaip “Kombinio moteris”. Tik šioje knygoje viskas dar labiau išplaukę ir veikia labiau pastatai gal nei žmonės, kad ir kaip keista taip būtų sakyti.

Prisipažinsiu, jei būtų buvus stora knyga, greičiausiai nebūčiau perskaičius, bet kai plona, tai perskaičiau ir nesigailiu, nes vėl buvau panardinta į tą japoniškų knygų keistuolišką kraupokos vienatvės atmosferą. Nu, jie ten taip susigrūdę toj Japonijoj, gyventojų tankumas aštuonis kartus didesnis nei Lietuvoj, bet tie knygų veikėjų dažnai mažulyčiai buteliai daugiabučiuose yra vienatvės galaktikos, kur kitas žmogus per kokį šviesmetį geriausiu atveju.

Šiame romane nugriauti ruošiamo namo kaimynai susipažįsta, nes Niši pamišusi dėl šalia daugiabučio stovinčio namo, apie kurį viena menininkų porelė išleido fotoalbumą. Niši įsiprašo į Taro balkoną, nes iš ten tas namas geriau matosi. Vėliau Niši, susipažinus su ten gyvenančia šeima, įsiprašo ir į patį namą, kuriame jai svarbu iššniukštinėti kiekvieną nuotraukose matytą kampelį (dėl to net ryžtasi vienai crazy intrigai). Reikia skubėti, nes kaip kad ruošiasi nugriauti daugiabutį, gali nugriauti ir šį namą, tada jis links tik nuotraukų albume.

Knyga gal būtų visai nesurezonavusi, jei ne tas namų perstatymas. Kai buvau Niujorke, stebėjausi, kaip dėl žemės brangumo griaunami tipiniai seni raudonų plytų namai ir statomi stikliniai dangoraižiai. Kažkaip žiauriai gaila man tų namų buvo. Miestas visiškai pasikeičia ir niekada nebegali sugrįžti į tokį, kokį palikai. Taip ir knygos personažai gaili besikeičiančio miesto, kuriame neliks jų prisiminimų liudininkų.

Tokia va keistuoliška knyga. Visai nieko, kai pagalvoju. O už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Drugelių kalnas

Įdomiai čia su šita knyga. Pasikabinėt norisi nemažai, bet kažkaip taip gražiai parašyta, labai graži kalba, kažkaip labai malonu skaityt. Nors, paskaičius interviu su autorium, jau pradedu galvoti, kad tiesiog taip labai gerai išversta, kad net pagerinta, na, tiesiog man toks atotrūkis tarp to, kaip knyga vystoma ir to, kokia kalba pasakojama.

Įpusėjus knygą atsirado jausmas, kad knygos veikėjai užgrobė knygos autorių ir jo nebeklausė. Pagal knygos aprašymą lyg ir tikiesi, kad čia Tristano ir Hedos istorija, bet labai didelę romano, kurio tikėjaus būsiančio daugmaž psichologinio, perima vietinis konsteblis Altamontas (tiesa, man visai patiko, kaip detektyvų rašytojas Tristanas su konstebliu susiejamas), o su juo knyga virsta detektyvine, per jį į siužetą ateina jo duktė Filomena, kurios meilės istorijai autorius skiria nepagrįstai daug laiko ir ta istorija nelabai aišku, kam iš viso reikalinga. Vėliau dar į siužetą įsipina Hedos sesuo Grėtė, kuri vėlgi labiau nukreipia dėmesį nuo Hedos personažo, nei jį sustiprina. Kaip šalutinei veikėjai kažkaip autorius jai skiria per daug dėmesio.

Iš viso šito gaunas, kad nebeaišku, kas tie pagrindiniai, o kai tikiesi kažkuriuos būt pagrindiniais, tai tada jie neišvystyti kažkokie, nes man taip ir nepaaiškėja charakterių niuansai ir priežastys dėl ko , pvz., Tristanas yra toks koks yra, o Heda tokia, kokia yra. Liko tokie pakibę ore man jie ir tai yra didžiausias knygos minusas.

Bet, kaip jau minėjau, kažkaip gražiai parašyta, tad visai smagiai susiskaitė, biškį kelionių egzotikos, tropinio Belizo ir netropinės Norvegijos, biškį uragano, biškį detektyvo ir kiek netikėto istorijos išrišimo. Visgi sakyčiau, kad labiausiai vykusi būtent Altamonto linija, reikėjo jam ir atiduoti knygą, jei jau jis ją užvaldė. Apie atsiskyrėlius džiunglėse gyvenančius įsimylėjėlius galima atskirą knygą parašyt. O šioji puikiai tiks vasarai.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

The Dangers of Smoking in Bed

Biškį tingiu rašyti, nes apie apsakymus visada sunku ką nors tokio sukurpti, bet parašysiu bent trumpai, nes knyga man patiko, kai kurie apsakymai net labai. Lentynoje turiu antrosios autorės knygos vertimą, tai reikės kažkaip pastūmėti eilėje.

Mėgstantiems realistiškus pasakojimus su šia knyga tikrai nepakeliui (čia turiu omeny vieną savo brangią draugę, kuri su šia knyga mane garantuotai pasiųstų velniop). Bet man taip patinka Lotynų Amerikos prieskoniais nubarstytos istorijos, kuriose nėra ribos tarp realybės ir magijos! Į tą paslaptingą “tarp” skaitytojas taip lengvai, pats nepastebėdamas įslysta ir visai odai pašiurpus viltingai laukia gaidžių giesmės ir aušros. Panašiai kaip pasakoje, tikriausiai, kai išgelbėjimuui reikia to vienintelio spindulio.

O baisumai tai atkeliauja iš karinės diktatūros (1976-1983) valdomos Argentinos realybės. Kai be žinios dingsta žmonės, aplink veši smurtas ir, atrodo, vienintelis tokio pasaulio paaiškinimas – siaubai iš anapus.

Kitų šalis

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Mėnulis ir kitos nelaimės

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Šėtono apžavai

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Viskas bus gerai

Pirmiausia, smagu skaityti serbų autorės knygą, nuolatos galvoju, kad reikia plėsti skaitomų autorių geografiją. Jasminka Petrovic yra parašius virš trisdešimties knygų vaikams ir paaugliams, dalyvauja daugybėje vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą skatinančių projektų, yra Serbijos radijo ir televizijos vaikų laidos scenaristė ir visaip kitaip turi daug ryšių su vaikais. Ir tai labai stipriai justi šioje jos knygoje, kurią skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kokiai kategorijai reiktų priskirti.

Ta mintis nuolatos sukosi galvoje, nes knyga tikrai vienaip bus perskaityta paauglių, kitaip suaugusių, tad gal geriausia būtų skaityti kartu (nors gal vargiai įmanoma) arba bent padiskutuoti su jaunuoju skaitytoju – nes knygoje yra labai daug politinio konteksto – Balkanų karo, Srebrenicos motyvo, religinės nesantaikos problemų, Balkanų karo pabėgelių, o paskui jau ir Sirų kelionės per Europą (na, šiuos įvykius gal vaikai jau kažkiek ir būtų girdėję). Vien perkaičius tikriausiai atrodo, kad čia gal per daug, per sunku ir per sudėtinga, bet iš tikro, autorė visas šias temas labai gražiai supina į tekstą, įterpia tarp paaugiškų ir šeimos problemų, ir visas šitas pajuodęs debesis kažkaip pamažėl sklaidosi, šviesėja, autorė skaitytoją kartu su knygos herojais veda iš aklavietės, iš konflikto, atgal ant knygos viršelios, sakančio “Viskas bus gerai”.

Tikrai labai patiko, gražiai, jautriai be moralizavimo sudėliotas tekstas, rekomenduočiau net suaugusiems būtinai paskaityti (ypač dėl kūrinio formos), nes kaip ir reiktų paskui padiskutuoti su tuo jaunuoju skaitytoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

PS Jei dėl rekomenduojamo amžiaus, tai net nežinau, gal sakyčiau nuo kokių 14? Jei skaitėt, parašykit, kaip jums atrodo.

Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54.000 metų

Mano šeima europiečiai - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Karin Bojs mokslo pažintinę knygą perleidžia per savo kilmės perspektyvą – man šis knygos aspektas ir buvo įdomiausias – kiek įmanoma toliau sekti pėdsakais, ir taip nukeliauti iki promotės, kuri atkeliavo į Europą prieš tiek metų, kiek parašyta ant knygos viršelio. Gal ir skamba visiškai beprotiškai, bet daugmaž įmanoma atsekti, kuriai genetinei grupei ir atšakai priklausai, kur vienu ar kitu metu tokio genetinio kodo promotės pasuko – dabartinėn Ispanijon, ar į žemes dabar paskendusias jūroje tarp Škotijos ir Danijos. Neįsivaizdavau, kad galima iki tokio detalumo galima atknist.

Autorė iš peties pasidarbavo rinkdama ir apibendrindama medžiagą ir man knygoje kartais ta medžiaga gal buvo per daug smulkiai ir detaliai pateikta. Bet gal kitaip nelabai gaunas, kai reikia aprėpti šitieką metų ir tiek archeologų atradimų, kurie, tobulėjant tyrimų galimybėms, vis labiau praskleidžia laiko užuolaidą. Skaitant galvoje visiškai pasikeičia laiko perspektyva: staiga, knygai einant pabaigon, skaitai apie vikingus ir negali patikėt, kad jie buvo taip neseniai – vos prieš tūkstantį metų. Vikingų-airių-škotų genų miksas Islandijoje jau nebestebina, bet, va, kai pas prieš tūkstantį metų gyvenusius islandus atranda tuometinių dar tik būsimos Amerikos čiabuvių pėdsakų, tai visi vaizduotės sraigteliai galvoje įsijungia bandant įsivaizduoti tai, kas dėjosi pasaulyje.

Nu, ir, aišku, užsimaniau pasidaryti tą genetinį testą ir sužinoti, koks kraujas maišosi mano gyslose. Beje, viena mano giminaitė tokį pasidarius sužinojo, kad yra visiška baltiškų genų nešėja. Tai mano 25% irgi bus tokie, na, o kiti 75% kol kas visokie, kokius tik leidžia mano fantazija. Bet galiausiai eidami atgal, visi susitiktume ir nusilenktume tai pačiai promotei Afrikoje. Net nebandau įsivaizduoti, kaip tokia mintis turėtų iš proto vesti visokiausius homofobus. Jie tikriausiai atkeliavo iš Marso. Bet čia jau kitas žanras ir kita istorija.

O kam rekomenduoju, tikriausiai jau aišku – smalsuoliams, besidomintiems genais, archeologija, istorija ir pletkininkams, besidomintiems protėvių nuodėmėmis.

_____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

P.S. Beje knygoje minima ir Marija Gimbutienė. Irgi iš įdomios perspektyvos. Net archeologijoje pilna politinių ir ideologinių reikalų.

 

 

 

Vernonas Subutexas

Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.

Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!

O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.

Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.

Labai rekomenduoju.

Small Island

Tai jau išėjo, kad vienu metu supuolė panašaus tipo knygos – kai klausiau Andrea Levy “Smal Island”, skaičiau B.Everisto “Girl, Woman, Other”. Ir nors abi knygos laimėjo premijas, “Small Island” kiek nublanko. “Girl, Woman, Other” man pasirodė ir platesnė, ir gilesnė, ir geriau sukalta. Ryškesnė.

Knygų panašumai susišaukia Britų imperijos palikimo sukeltos problemos. Daugybė imperijai priklausiusių šalių žmonių užaugo save laikydami britais, besididžiuodami tolimąja motinėle Anglija, daugybė vaikų buvo išauklėti angiška dvasia (su vietiniais niuansais, žinoma). Ir štai tie, kurie tiek prisvajoję ir prifantazavę, vidurinei ar net aukštesnei klasei savo šalyje (šiuo atveju Jamaikoje) priklausę žmonės atkanka į tą išsvajotąją šalį ir nieko aprašyto vadovėliuose ir knygose neranda. Londonas ne toks didingas, namai po karo nutriušę, oras baisus, maistas dar labiau, tamsiaodžiai, kurie buvo tinkami kovoti su nacistine Vokietija staiga pasidaro nebereikalingi, jų išsilavinimas nepripažįstamas ir t.t.

Į tokią nelabai svajonių šalį papuola knygos herojė Hortense. Ją pasitinka, t.y. pradžioje nepasitinka jos šviežutėlis vyras Gilbert ir knygoje mes keliaujame abiejų gyvenimais prieš šį susitikimą ir po. Kur nuves ši santuoka iš išskaičiavimo? Kokie siurprizai jų laukia? Kokia Queenie, tikros anglės, pralenkusios savo laikmetį ir nesibaidainčios juodaodžių imigrantų, gyvenimo istorija ir kaip ji susikerta su Hortense ir Gilbert? Ir ar tikrai gali aplenkti savo laikmetį?

Ir galiausiai, kuri sala yra mažoji – Britanija ar Jamaika? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kol surašiau viską, tai supraatau, kad visai patiko, tik patarčiau tada neskaityti viena po kitos su “G,W, Other”. Kad viena kitos neužgožtų.

Burnt Sugar

Man Booker Longlist 2020

Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.

Vakaro miglų sodas

Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).

Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.

Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?

Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).

Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.

Girl, Woman, Other

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.