“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”
Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.
Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?
Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.
Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.
Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.
knyguziurkes.com 
O man tai viena paciu paciausiu knygu!!!
Milda, o kas tau labiausiai ten istrigo. as vis sugriztu galvoti apie sita knyga, tai, kaip sakant vienas is tu bruozu, kad knyga gera. Tikriausiai dar virskina smegenys
Man patiko, kad autorius sugebejo vaizdziai pavaizduoti kaip politines sroves/sprendimai itakoja paprastu zmoniu likimus. Nezinau, labai sukrete mane sita knyga. Beje, cia pirmoji mano skaityta indiska misery-lit, gal del to?
MIlda, mane knyuga taip pat sukrete, tik tas beviltiskumas kazkaip… As jau truputi buvau “pasiruosus’ indiskam gyvenimui, daug kas Shantaram knygoj aprasyta, bet Fine Balance daug baisiau man, del to beviltiskumo, manau.
Del politiniu ivykiu, sutinku, labai mane irig paveike, dar internete ziurejau Indiros mitingus, baisu, kiek ten zmoniu, o kai pagalvoji, kad visi varu suvaryti is lusnynu 😦 Zodziu, knyga gera, bet ji man tokia informacine labai, tokio, kad palkieka tau kazka stipraus (isskyrus, zinoma, beviltiskuma), nebuvo.
Dieve, dieve…Turbūt nesu skaičiusi/klausiusi labiau depresyvios knygos… Nelaimė po nelaimės ant nelaimės…Jei ir išlenda koks saulės spindulys, tai nebijokit, tuoj bus užkištas ir užspaustas dar kokia atriedančia neteisybe. Tad po 24 valandų klausymo šito beviltiškumo, sunku rasti gražių žodžių knygai, nors knyga gera, kitu atveju tikrai nebūčiau tiek valandų išvėrusi. Labai rekomenduoju visiems Indiją matantiems pro rožinius akinius.