“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”

Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.

Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?

Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.

Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.

Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.