Minaretas ir 7

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Geležinė Stalino pirštinė

Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).

Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.

____________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Strekaza ble

strekaza

“Ši knyga skirta ne moterims.

Ir moterys jos niekada nesupras.”

Čia autorės taip parašyta ant knygos viršelio, ką aš begaliu pridurti būdama moteris (nors, kai ant manęs sako “moteris”, man atrodo, kad kalbama apie kažką kitą, nes moterim nelabai jaučiuosi. Kuo jaučiuosi? Mergiote kokia, patrakėle, dar kuo nors. Moteris tai jau rimta ir man atrodo, kad aš ne tokia. Na, ne tokia rimta.). Pagalvosit, kad perkaitau liepos karštyje? Gal. Kas žino. Nors Dievas su manim dar nekalba.

“Jeigu jūs kalbate su Dievu, – tai malda, o jeigu Dievas su jumis, – tai šizofrenija.” Aha, pasiskaitykit, ne to sužinosit. Sužinosit, bet nebūtinai suprasit (ypač, jei esat moteris). Bet galbūt juoksitės, o gal liūdėsit, ypač, jei esat vyras.

O visa knyga man kvepia “Žuvim ir drakonais”. Lyg būtų buvusi parašyta po “Žuvų ir drakonų”. Galbūt jau pleveno kažkur erdvėje, o gal jau gulėjo stalčiuje arba galvoje. Kaip ir drakonuose visas veiksmas man vyko Algirdo gatvėje. Sakyčiau, gal Algirdo 22, tik ten geležinių vartų nėra, tai teko įsivaizduoti. Nieko tokio, įsijaučiau kaip reikalas ir karštis čia niekuo dėtas – pas mane ir darbe, ir namie – kondicionierius ble.

Žuvys ir drakonai

žuvys-ir-drakonai-270x390

Tikriausiai kokią valandą čia galėčiau sėdėti ir galvoti, nuo ko pradėti rašyti apie šitą knygą. O po šito sakinio – dar vieną valandą. Ne pats lengviausias darbas. Ne pati papraščiausia knyga, net ir dabar negaliu sau pasakyti, kad viską, ką reikėjo ir rašė, supratau, ty pavieniškai tai istorijas supratau, net galima sakyti, skaičiau kaip savotiškas miniatiūras, o ne romaną, tačiau, ar tikrai supratau, kaip viena linija siejasi su kita, tai nežinau tikrai ir tikiuosi, kad neieškau kažko, ko nėra ir galbūt niekas nė nepametė.

Yra tokios dvi visiškai viena nuo kitos laike nutolusios istorijos – Cingų dinastijos laikų Kinijoje gyvenančio vienuolio dailininko Kastiljonės ir  keturių greičiausiai Vilniuje (bent aš taip viską įsivaizdavau) gyvenančių moteriškių – senelės, mamos ir dviejų seserų. Pirmoji istorija buvo man labai edukacinė – nei žinojau, nei įsivaizdavau, kad europiečiai į Kiniją vykdavo misionieriškais tikslais tokiais ankstyvais laikais, kad tapė paveikslus, freskas ir statė pastatus. Beje, skaitytojas apšviečiamas apie įvairius kinų meno niuansus – kaip kinai žiūri į paveikslus (iki  tol net nebuvau susimąsčius, kad apskritai yra kažkokia paveikslų žiūrėjimo sistema), ką kinai mokėjo ar nemokėjo nupiešti. Laikas kiniškoje knygos dalyje plaukia lėtai, kaip pasakoja Kastiljonė – žinia imperatorių pasiekė labai greitai – tik po dvejų metų, o ir visur kitur kiniškoje knygos dalyje nerasi nieko mums įprasto.

Sakykim, vilnietiškoji arba moteriškoji knygos dalis – nerealiai žaisminga, pilna nerealių dialogų. Nerealių ta prasme, kad ankčiau ar vėliau gausi netikėtą crazy atsakymą. O kaip gi kitaip, kai močiutės vardas Amigorena, Mama Nora rašo erotinius romanus, o dukros Miki ir Šaša (Šaša, gerai parašiau) šiaip, na, kokios gali užaugti dukros su tokiom augintojom. Ši knygos dalis skaitėsi lengvai ir smagiai, gal dėl to, kad nereikėjo virškinti kiniškų niuansų.

Taigi, nepaisant to, kad nežinau, ar tikrai supratau knygos dalių ryšius, knyga man patiko, nors, tiesa, nesiimsiu tos nesibaigiančios diskusijos, kiek lietuviška, ar nelietuviška tai knyga ir kiek nutolusi ar nenutolusi nuo lietuvių literatūros ir pasirengusi platesniems vandenims. Papraščiausiai man atrodo, kad lietuviams to įvertinti neįmanoma – turėtų skaityti nelietuvis ir mums visiems pasakyti. Todėl ir neraginsiu paskaityti labiausiai nuo lietuvių literatūros nutolusią ar dar kažkokią kitokią knygą. Paskaitykite vien tam, kad sužinotumėt pagaliau, kas to žuvys ir kas tie drakonai (tiesiai, aišku, knygoje niekas to ir nesako), nuo kur kinai pradeda žiūrėti į paveikslą, kodėl jų nepavyko atversti į krikščionišką tikėjimą ir galėtumėt kas antroje pastraipoje būti nustebinti netikėtų dialogų posūkių ir šmaikštumo. Sėkmės.

Ilgintis Kisindžerio prieš Baden Badeno nebus

kisingeSunkiausia pasaulyje yra ką nors parašyti apie apsakymų knygą. Ne, dar sunkiau apie poezijos. Tai apsakymų – antra pagal sunkumą nuo galo. Jau minėjau, kad su apsakymais man sunkiai sekasi susidraugauti, o dabar štai ėmiau ir perskaičiau dvi apsakymų knygas iš eilės. Tai gal pavyks ką nors parašyti lygintant šias dvi knygas? Beje, po vieną kiekvieno autoriaus knygą esu skaičiusi.

Pasakysiu tiesiai – kai kuriuose Kereto apsakymuose tiesiog “nepagavau kampo”, beje, kaip ir pirmoje jo lietuviškai išleistoje knygoje. Tikrai tikrai, kaip ir minima apie apsakymus knygos anotacijoje – kai kurie jų yra labai siurrealistiški – čia tikriausiai tie, kurių nesupratau. Bet tie, kuriuos supratau man iš tiesų patiko, gal tik galėjo jų būt daugiau, pvz. – visi. Nepaisant visko, autorius yra žavingas šmaikštuolis (buvau susitikime knygų mugėj, o ten visus kampus sugaudžiau), kuris mano knygoje suraitė iliustruotą autografą.

undine

Undinės Radzevičiūtės “Frankburgas” man patiko normaliai, o štai “Baden Badeno nebus” suskaičiau tikrai smagiai ir net galiu pasakyti, kad ši Undinės knyga man labiau patiko nei Kereto Kisindžeris. Beje, Baden Badene buvau, bet Undinės nei ten anei kokioj knygų mugėj nebuvau sutikus.

Štai tiek tik beišgaliu parašyti apie dvi apsakymų knygas. Sakau, sudėtinga gi.

Frankburgas

Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.

Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.

The Office. http://www.imdb.com/video/screenplay/vi3036086553/

Knygų mugė 2012

Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.

Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…

2012 m. viltis (kad perskaitysiu). Lažinamės?

Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.