1000° moteris

Toji karšta, net 1000 laipsnių karščio, moteris yra Herbjorga Marija Bjornson. Skaitydama knygos aprašymą ant nugarėlės ir žiūrėdama į viršelio nuotrauką, kažkaip tikėjausi (ach, kaip tos išankstinės nuostatos suknisa protą), kad jos istorija bus pašėlusi, pankiška ir nerūpestinga, gal rokeriška, linksma ar hipiška. Ir gal ta istorija yra visokia tokia, bet visus tuos apibūdinimus vienus su kitais per visą kūrinį lydi kažkoks liūdesys, sunkumo jausmas ir, ką žinau, gal bad karma?

Herbjorgos (Heros) laimingiausias gyvenimo periodas yra vaikystė, prabėgusi Islandijoje ir Danijoje, ir ji labai staiga nutrūksta Europoje prasidėjus karui. Kad nebūtų per mažai problemų, Heros tėvas apsinuodija nacių filosofija ir stoja blogon priešininkų pusėn

Aš ir toliau miegojau su mama, nes tėtis atsiguldavo svečių kambaryje, vadovaudamasis nuostata: vokiečių karys miega tik su savo idėjomis ir su savo tauta.

-Ir su fiureriu, – pridurdavo mama ir nusijuokdavo, sėdėdama su močiute virtuvės kampelyje, kur jos, Helei maišant makaronų sriubą, megzdavo, plepėdavo ir rūkydavo.

-Kai vyrai liaujasi mylėję savo žmonas ir pradeda mylėti kitus vyrus, gyvenimas virsta karu, – filosofavo virėja, pasilenkus virš puodo.

Nelemtai susiklosčius aplinkybėms, paauglė Hera lieka visiškai viena bombarduojamoje Vokietijoje, galima sakyti, pėsčiomis pereina Lenkiją ir Vokietiją. Kas žino, ar ne lengviau būtų žūti per kokį bombardavimą ar šiaip nuo atsitiktinės kulkos, nei patirti visą tą košmarą, kurį ji patyrė savo kelionėje. Visi karo metai prabėga kaip siaubo pasakoje: suksi į kairę – koją išsisuksi, suksi į dešinę – galvos neteksi. Vidurinio kelio tiesiog nėra.

Apačioje, gatvėje, išgirdau sveikinimą, palydimą ištiestos rankos gesto: “Heil Hitler!” – “Heil Hitler!” – nuskambėjo atsakymas. Ten, kur į nesąmonę atsakoma aidu, išmintis sudūžta į kvailybės sieną.

Karas vis dėlto vieną dieną pasibaigia ir Hera sugrįžta namo. Kaip ir vaikas dar, bet jau visiškai suaugusi, jau spėjusi patirti per savo gyvenimą tiek, kad užtenka vienai knygai. Čia jos klajonės po pasaulį (Argentina, Prancūzija) ir dažnai galbūt labai lengvabūdiški bandymai būti laiminga nesibaigia. Tik kad ta laimė – vis išsprūsta ir vis nesuprasi, ar pasirinkimas blogas, ar tiesiog nelemta. Tokiais atvejais belieka tik juoktis iš savęs arba juoktis iš aplinkybių – negalima nesižavėti tuo gyvybingumu ir veržlumu, gyvenimu iki pabaigos (siekiančios net 1000 laipsnių Celsijaus).

Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolatos reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.

Prisipažinsiu, kad kelios dešimtys puslapių skaitėsi sunkokai ir vis nekabino. Skyreliai trumpučiai, šokinėja laike ir labiau panašėja į nesuvaldytą chaosą nei į sklandų tekstą. Tačiau į knygos vidurį, tekstas vis labiau kabino, net pradėjau ją tampytis visur su savim, kas, turint omenyje knygos plytišką formatą, jau šį tą rodo. Tad ir įvertinti knygą sunku – turi ir minusų, ir pliusų, ir prajuokina, ir paliūdina. Pati knygos medžiaga labai plati ir turtinga, Heros gyvenimas – neįtikėtinas, tačiau, negalėčiau sakyti, kad tekste tas gyvenimas tobulai suvaldytas – galėjo būti ir geriau. Nepaisant visų nesklandumų, paskaityti verta. Vien tam, kad pamatyti, koks gajus gali būti žmogus. Nors ar galima kažko kito tikėtis iš ant šaltos uolos gyvenančios tautos atstovės?