Gyvenimo lygmenys

gyvenimo

Tokia bus mano rekomendacija, toks receptas: jei visi mylimieji apink tave, tai neskaitai šitos knygos. Pasidedi į lentyną. Tegul sau stovi, plona, daug vietos neužims. Kai prireiks (ne jei, o kai), būna tokie momentai, kai nieko nebegali daryti, tik spoksoti į kokią sieną, ir tai geriausiu atveju, pasiimk ją. Nes, ką žinau, gal tai bus vienintelis žmogus (Julian Barnes), kuris supranta, kaip jautiesi netekties valandą. Kai skaitysi pirmus du skyrius ir galvosi, kad jam (Julian Barnes) tikriausiai nučiuožė stogas iš to sielvarto, nieko tokio, skaityk toliau, gal aplinkiniams irgi atrodo, kiek čia galima bliauti ar spoksoti į sieną, skaityk trečią skyrių, nes, gali, būti, kad pasirodys, kad skaitai savo mintis.

Tai skausmo ir sielvarto knyga. O kartu ir paguodos. Nors anokia čia paguoda, kai žinai, kad tu nei pirmas, nei paskutinis.

Dar yra norinčių skaityti? Pakelkit ranką.

Julian Barnes su savo žmona Pat Kavanagh
Julian Barnes su savo žmona Pat Kavanagh

Štai taip tu ją prarandi

stai taipIš pradžių tai aš tam Juniorui norėjau duoti į snukį – visai kaip jo merginos, visos, kurios bent kiek nešė ant normalių merginų, kaip ta vienintelė, kurios paskui reikėjo gedėti ir dėl kurios reikėjo kristi į žiaurią bedugnę (toji į snukį greičiausiai taip ir nedavė), o paskui norėjosi apkabinti ir raminti kaip kokį brolį, vargšą prapuolėlį, kurį žinai inside out, beveik žinai, kaip jis pasielgs ir kokia bus kita jo pasakyta frazė – vis tiek gi brolis, kad ir lūūūzeris, savas kraujas ir taip toliau.

Štai taip ir skaičiau tą knygą. Truputį nervino, kaip jau minėjau, erzino (ypač dėl moterų paveikslų) ir kėlė norą muštis, kaitino kraują – viskas labai latino, viskas labai atvira, tas lūzeriškumas ir nesislėpimas po kauke, nesipudravimas ir nesirodymas geresniu nei esi. Gal dėl to ir nemeti skaityti ir erzintis? O gal dėl autoriaus apgavystės, kad manaisi skaitąs apie latino geto šaligatvių šlifuotoją, o pasirodo, kad ne, kad išsidūrei. Nes užsiliūliavai stereotipais, nesitikėjai, kad “inteligentiška” meilė, aistra ir nuopolis būtų tokie va, kaip parašyta.

*****

 

PS Šiaip iš 15 psl.:

“Magda – knygų žiurkė…”

 

Žiurkainis

ziurkainis-1

Knyga prasideda kaip pasaka: “Gyveno kartą mergaitė ir tėtis.” Mergaitė buvo našlaitė, o tėtis nepakėlė gyvenimo negandų ir dienas leidžia aludėje, kai tuo tarpu mergaitę kankina bjauri pamotė. Kol kas knyga baisiai nejuokinga. Visi gyvena labai skurdžiai – iš pašalpų, kurios išleidžiamos alui ir pamotės čipsams, mergaitės dienpinigiams nieko nelieka. Kad nebūtų per daug linksma – mokykloje iš jos tyčiojasi, ant jos spjaudosi kita nelaiminga mergaitė.

Žodžiu, knyga tikras “Dievų miškas”, kuriame neprarasti sveiko proto gali tik pats iš savęs juokdamasis, nes tas mažo žmogelio gyvenimas, oi, nelengvas. Toks nelengvas, kad mylimiausiu gyvu padaru išsirenki tokį pat vargšą, kaip ir tu – žiurkiuką.O ir tą dar toks (nejuokauju) siaubūnas nori sumalti. Žinoma, galų gale, teisybė nugali, patyčių auka ir budelis susidraugauja, pamotė ir siaubūnas taip pat gauna, ko nusipelnę. Nors pačiame tekste yra daug juokelių, bet kažkas su jais negerai – ar jie ne vietoj, ar nevykusiai išversti, ar aš tų juokų nesuprantu. Dar gerai, kad iliustracijos geros – vis dėlto Tony Ross… O dukra sakė, kad “Berniukas milijardierius” labiau patiko.

Raudongurklė / The Redbreast

raudon

Na, štai, daviau Hariui Hūlei (mano klausomoje versijoje Harry Hole) šansą pasitaisyti po nesėkmingo “Šikšnosparnio”, tai dabar gerai, atrodo, turėsiu trilerių rezervą į ateitį. Nors knygos pradžia buvo lėtoka, bet vėliau knyga ir įtampa įsivažiavo ir jau tekdavo klausyti, kol naktį nulūždavau, na, žinote, kaip ten būna su trileriais – nėr ramybės, kol nebaigi.

Sunku man apie trilerius rašyti, nesinori atpasakoti, tai tik paminėsiu, kad labai patiko knygos istorinė linija – Norvegijos okupacijos laikotarpis antrojo pasaulinio karo metais, kolaboravimo su naciais ir rezistencijos problemos, visokie su tuo susiję visuomenės skauduliai – istorija prisodrina knygą, tada jau nebėra vien tik tykau-šaudau-gaudau.

Ir dar vienas audio knygos minusas – labai sunku buvo susigaudyti su vardais. Taip jau man yra, kad reikia užrašytą vardą pavardę pamatyti, kad galvoje užsifiksuotų, o knygoje tiek daug vardų, o dar kai vieni iš kitų juos vagia, tai jau ne kas visai, tai nežinau, ar besiryšiu audio klausyti, tuo labiau, kad knygos išleistos “Baltų lankų”. Ar toji sekanti išleista? Koks pavadinimas lietuviškas? Einu ieškot.

Mano didelė riebi auksinė žuvelė zombis

zombis

Dar viena nuotykių knyga su labai aiškiais blogiečiais ir geriečiais. Žinote, kaip būna parašyta, kad kažkokia knyga ar filmas sukurtas remiantis tikra istorija? Tai čia panašiai, nes autorius Mo ir jo vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų. Taip ir čia, tik šį kartą broliai veikia priešingose stovyklose – vyresnysis planuoja paeksperimentavęs nugalabyti žuvį, o jaunėlis niekaip nesupranta, kaip galima šitaip elgtis su gyvu daiktu. Būtų dar nieko, bet pasirodo, kad paveikta eksperimento medžiagų žuvytė truputį “mutuoja” ir įgauna hipnotizuojantį žvilgsnį, o čia tai jau prasideda…

Žodžiu, man patinka viršelis ir iliustracijos, man patinka, kad vaikams visai patiko knyga, bet, kai skaitėme, tai aš vis galvojau, kad ar aš čia senstu, ar kas čia darosi, kad man kai kurios vietos nei linksmos, nei juokingos. Kai kurios brolių nelygios kovos scenos tai tokios hmm… kovingos, sakyčiau.

zuvis

Ir ta riba, kur iš jaunesnių ir silpnesnių vaikų yra, na, kaip ir pasityčiojama, man tokia, na, lyg ir peržengta. Taip, taip, gyvenimiška, bet labiau norėtųsi, kad skaitydamas vaikas iš tokios situacijos pasimokytų, kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip reaguoti ir spręsti tokias, bet čia – nuotykių knyga, kur maždaug gelbėkitės, kas galit. Vis dėlto manau, kad vaikams knygas reikia rašyti labai atsakingai ir ypač atsargiai. Tame ir yra talentas tas vaikiškas knygas rašyti – ir kad būtų įdomu, bet kad nebūtų lėkšta ir bet kaip. Aišku, galiausiai gėris nugali, bet kelias į pergalę tikrai nebuvo lengvas…