Žiurkainis

Knyga prasideda kaip pasaka: “Gyveno kartą mergaitė ir tėtis.” Mergaitė buvo našlaitė, o tėtis nepakėlė gyvenimo negandų ir dienas leidžia aludėje, kai tuo tarpu mergaitę kankina bjauri pamotė. Kol kas knyga baisiai nejuokinga. Visi gyvena labai skurdžiai – iš pašalpų, kurios išleidžiamos alui ir pamotės čipsams, mergaitės dienpinigiams nieko nelieka. Kad nebūtų per daug linksma – mokykloje iš jos tyčiojasi, ant jos spjaudosi kita nelaiminga mergaitė.

Žodžiu, knyga tikras “Dievų miškas”, kuriame neprarasti sveiko proto gali tik pats iš savęs juokdamasis, nes tas mažo žmogelio gyvenimas, oi, nelengvas. Toks nelengvas, kad mylimiausiu gyvu padaru išsirenki tokį pat vargšą, kaip ir tu – žiurkiuką.O ir tą dar toks (nejuokauju) siaubūnas nori sumalti. Žinoma, galų gale, teisybė nugali, patyčių auka ir budelis susidraugauja, pamotė ir siaubūnas taip pat gauna, ko nusipelnę. Nors pačiame tekste yra daug juokelių, bet kažkas su jais negerai – ar jie ne vietoj, ar nevykusiai išversti, ar aš tų juokų nesuprantu. Dar gerai, kad iliustracijos geros – vis dėlto Tony Ross… O dukra sakė, kad “Berniukas milijardierius” labiau patiko.