Kaip pasakė mano jaunoji skaitytoja, šiandien baigusi skaityti šią knygą, “Klastinga tetulė” buvo pati įdomiausia iš šio autoriaus knygų. Pritarčiau šiai nuomonei, žinoma, dar reikia paskaityti apie baisias dantistes, kad galėtume galutinį nuosprendį priimti.

Kaip visada David Walliams knygų nuotykiai tokie “iš gyvenimo”. Ir gyvenimas tas toks žiaurokas, sakyčiau. Šį kartą nepasiseka mergaitei Stelai, kuri knygos pradžioje atsibunda visa subintuota sugipsuota kaip mumija. Ir tai dar visai nieko baisaus, palyginus su baisiomis žiniomis, kurias ji sužinos pabudusi iš komos – per baisią avariją žuvo abu jos tėvai ir dabar ji turi reikalų su vaiduokliu, kuris, pasirodo yra visai mielas sutvėrimas, ir klastingąja teta, norinčia užgrobti šeimos turtą.

Prisipažinsiu, kartais Walliamso temos “iš gyvenimo” mane išmuša iš vėžių. Plius dar tas įvardijimas “baisiai juokinga” ant viršelio. Nuo to juoko man pagaugai per sprandą eina, bet paskui pagalvoju, kad labai jau čia įsivaizduoju, kad pasaulis rožinis ir pūkuotas, ir kad vaikučių gąsdinti nevalia. Vaikai iš tikro papuola į labai baisias ir bjaurias aplinkybes, jie serga, jie netenka tėvų, jie būna žalojami ir gniuždomi, jie gyvena karo zonose, jie plaukia kiauromis guminėmis valtimis per jūras, todėl gal man jau reiktų nustoti stebėtis tuo, kas nutinka Walliams veikėjams.

Tad šį kartą viskas taip pat labai walliamsiškai makabriška, bet kartu ir labai taip teisinga, su gilesne mintim, su prasmingais pamokymais (tėtis išmoko dukrą niekada nepasirašyti dokumentų neskaičius, ištikus nelaimei Stela kreipiasi pagalbos į policiją, gaila tik, kad nelabai sėkmingai), o kartu ir su žiauriai juokingomis situacijomis, pvz., aklas ir kurčias senasis dvaro liokajus Gibonas, kuris laisto sofas, lygina augalus, arbatėlei pateikdavo nešvarių kojinių, vesdavo kilimėlį pasivaikščioti ir t.t.

Žodžiu, nuotykis veja nuotykį, iliustracija iliustraciją (išskyrus tada, kai veiksmas vyksta tamsiame rūsyje, kur niekas nesimato) nuobodžiauti nėra kada. Reikia skaityti ir mokytis, kaip nevalia prarasti viltį ir nuleisti rankas, nes ir pačioje baisiausioje situacijoje galima rasti kažką žiauriai juokinga. Reikia tik ant viršelio pradėti rašyti “baisiai baisu ir juokinga”.

Knyga prasideda kaip pasaka: “Gyveno kartą mergaitė ir tėtis.” Mergaitė buvo našlaitė, o tėtis nepakėlė gyvenimo negandų ir dienas leidžia aludėje, kai tuo tarpu mergaitę kankina bjauri pamotė. Kol kas knyga baisiai nejuokinga. Visi gyvena labai skurdžiai – iš pašalpų, kurios išleidžiamos alui ir pamotės čipsams, mergaitės dienpinigiams nieko nelieka. Kad nebūtų per daug linksma – mokykloje iš jos tyčiojasi, ant jos spjaudosi kita nelaiminga mergaitė.

Žodžiu, knyga tikras “Dievų miškas”, kuriame neprarasti sveiko proto gali tik pats iš savęs juokdamasis, nes tas mažo žmogelio gyvenimas, oi, nelengvas. Toks nelengvas, kad mylimiausiu gyvu padaru išsirenki tokį pat vargšą, kaip ir tu – žiurkiuką.O ir tą dar toks (nejuokauju) siaubūnas nori sumalti. Žinoma, galų gale, teisybė nugali, patyčių auka ir budelis susidraugauja, pamotė ir siaubūnas taip pat gauna, ko nusipelnę. Nors pačiame tekste yra daug juokelių, bet kažkas su jais negerai – ar jie ne vietoj, ar nevykusiai išversti, ar aš tų juokų nesuprantu. Dar gerai, kad iliustracijos geros – vis dėlto Tony Ross… O dukra sakė, kad “Berniukas milijardierius” labiau patiko.

“Močiutę plėšikę” pirmokėlė išsinešė skaityti į mokyklą, kartu tik pradžią paskaitėm, tad tik žinau, kad močiutė visą laiką verda kopūstus ir “skaniai” jais kvepia namai ir pati močiutė, pas kurią važiuoti pagrindiniam knygos veikėjui yra beveik bausmė. Tik tiek ir žinau, o apie perskaitytą knygą paprašiau papasakoti jaunosios skaitytojos, pati pasiėmiau arčiausiai buvusį sąsiuvinį ir pradėjau konspektuoti. Kalba netaisyta 😉

Autorius David Walliams. Knyga apie berniuką Beną, kuris yra močiutės anūkas. Aplanko močiutę kiekvieną penktadienį ir jis nekenčia penktadienio, nes turi važiuoti pas močiutę, nes jis galvoja, kad močiutė yra nuoboda. Kai jis atvažiuoja, močiutė jo jau laukia ir kaskart yra paruošusi kopūstų sriubos ir kopūstų pyragą. Kai pavalgo, žaidžia žodžių loto, močiutė visada laimi. Kai pažaidžia, močiutė sako eiti valytis dantis, o Benas dantis valo tokiu būdu: ant dantų šepetuko patepa pastos, paskui nuplauna šepetėlį, užpurškia ant piršto dantų pastos, įkiša į burną ir išvolioja tą pastą po visą burną su liežuviu, tada išspjauna ir išskalauja burną ir nuplauna dantų šepetuką, kad močiutei atrodytų, kad išsivalė dantis. Tada močiutė paguldo jį į lovą ir nori jam pasekti labanaktuko pasaką. Kai močiutė užmigo, Benas nušliaužė prie telefono, paskambino mamai ir pasakė, kad mama greičiau jį parvežtų namo, bet mama sako, kad dabar šoka jos numylėtinis Flavijus Flavioras ir mama nenori praleisti jo šokio. Tada sako: “Paskambink tėčiui”. Benas paskambina tėčiui ir tėtis pasako, kad Flavijus Flavioras šoka labai gražų šokį ir tikrai negali jo parvežti namo. Benas nueina į lovą ir guli tikėdamas, kad tėvai greičiau jo atvažiuos. Kai tėvai jį pasiima iš nuobodos močiutės, jis nueina pas Radžą pasiimti tokio kaip komikso, nu, nežinau. “Kas tas Radžas?” – klausiu. “Draugas, kuris pardavinėja ledus. Radžas Beno klausia, ko jis prastos nuotaikos. Benas sako: “Penktadieniais  važiuoju pas nuobodą močiutę”. O Radžas sako: “Visi semi žmonės turi paslapčių””. Benas kitą penktadienį važiuoja pas močiutę. Kol važiuoja tėvams sako, kad nekenčia pramoginių šokių. Močiutė išėjo pasitikti, mama dažėsi lūpas ir kai pažaidė loto, močiutė leido jam kažką (???) padaryti, jis pamatė daug knygų apie plėšikus, vagis ir chuliganus. Kai močiutė nuėjo plauti indų, Benas užsilipo ant kėdės, kad paimtų sausainį iš statinaitės (???). Močiutė numegzdavo megztinį su kačiukais ir šuniukais ir tėvai liepdavo nešioti (čia intarpėlis buvo 🙂 ). Kai nukėlė seną dėžutę, pamatė daug deimantų, žiedų. Jis pagalvojo, kad močiutė – plėšikė.

-Kur gavai tuos deimantus?

-Aš juos visus pavogiau, – sako močiutė. O iš tikrųjų nepavogė.

Pasakotoja: Gali palaukti, aš einu atsigerti. Kiek ten puslapių prirašei (konspektuoju į pasakotojos sąsiuvinį)? Tu išplėši visus puslapius?

Tai, kad man nereiktų visų puslapių prirašyti ir vėliau plėšti, tai, iš kur močiutė gavo deimantus, paskaitykit patys, nes kai paprašiau, kad papasakotų toliau, tai pasirinko lengviausią atsakymą: “Neatsimenu, kaip ten buvo”. Žodžiu, pasakojimas baigtas. O knygą pradėjo skaityti tikra pirmokės močiutė. Taip linksmai kikeno, kad leidom vežtis linksmai perskaityti namie. Štai taip. Gal ir mūsų močiutė plėšikė, kas žino?