Megė, vidurinysis vaikas

Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija – jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai.

Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Ko nežino ir nesupranta Megė?

Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį – atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Man net labiausiai įsiminęs straipsnis vaikų žurnale “Genys” buvo apie atomines bombas, kapitalistų numestas and Hirosimos ir Nagasakio.

Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių. Ups, yra, bet našlaitystė nėra pagrindinė linija.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Viešbutis “Didžioji M”

Nepatikėsit – dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Negi niekaip kitaip nebegalima vaikams papasakoti apie vertybes, meilę ir t.t.?

Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Šioji turi gerą humoro užtaisą, nebijojimą pasijuokti iš savęs ir šiaip tokia nenugrimzdusi į liūdesį, nors tas liūdesys toks – visada šalia, keliauja kaip už virvelės pririštas helio balionėlis.

Kosas – trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko?

Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų – daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį. Rekomenduoju knygą truputį prakutusiems, gal nuo kokių 10+.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Lota

Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Jos mama visai neseniai mirus, tad Lota vis dar labai intensyviai išgyvena gedulą ir, man atrodo, kad autorei tikrai pavyko neįkyriai ir tikroviškai aprašyti mergaitės išgyvenimus.

Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį – mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais – kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą. Tai kaip ir viskas ok, bet vis galvoju, kaip prie šios knygos privilioti jaunąjį skaitytoją, kuriam knyga adresuota?

________________________

Knyga skolinta iš Girulių bibliotekos

Ne tik geri, ne tik blogi

Ooo, kiek visokių drumzlių man galvoje iškėlė ši knyga, vajei. Pagrindinėje mokykloje esu prisikentėjusi nuo vyresnėse klasėse besimokiusių bernų terorizavimo. Ne kas buvo, tikriausiai porą metų petraukas praleisdavau tulike. Žiauru, kad tai būdavo bene vienintelė “saugi” mokyklos vieta. Biblioteka buvo kitam mokyklos gale – nueiti nesutikus terorizuotojų ir paskui spėt grįžt į pamoką – be šansų. Ir nebuvo dar jokių patyčių prevencijos, visiškai netikėjau, kad kažkas man galėtų padėti – jei nelįs mokykloje, patykos už mokyklos.

Kai pagalvoju, kaip niekas nieko “nematydavo”, niekas neišsižiodavo – tos nuleistos galvos ir nusukti žvilgniai. Buvom visiški bailiai. Visi džiaugėsi, kad ne jis/ji auka, o ir niekas nemokė nebijoti, nežinojome, kaip su tuo kovoti, pasiguodimas kokiai auklėtojai prilygo gauti skundiko etiketę geriausiu atveju. Ir aš buvau visiška bailė, nes kai mano kankintojai pasirinko kitą auką klasėje, aš buvau tiesiog laiminga, kad nebe aš. Tokie būtent it buvom – ne tik geri, ne tik blogi.

Tikriausiai jau aišku, kad pagrindinė knygos tema yra patyčios. Įtarimas blogiausio, ką galėjo pa(si)daryti mokyklos vienišius atkentėjęs visą sąrašą populiariausių mokyklos mokinių “prikolų”, suartina mokyklos populiariuosius su Herieta, tokia pat vieniše, metų metus akimis sekiojusi populiariuosius ir staiga gavusios progą užglaistyti jų nerimą ir kaltės jausmą – neva, ji pažinojus pradingusį paauglį ir gali padėti jį surasti. Bet juk svarbiausia tiesiog būt šalia populiariųjų, būt viena jų.

Tokia tad istorija susidėlioja perskaičius gan painią knygą. Kodėl sakau painią? Na, man daugelyje vietų nebuvo aišku, kas vyksta, kas kalba, kas galvoja – tokia painiava Herietos galvoje, blurry vietos, kur skaitant atsiranda jausmas, kad kažką praleidai, netyčia pravertei puslapį ar ką. Šitas jausmas kiek išvargino, norėjos, kad kažkaip toj minčių tėkmėj bent pastraipos būtų atskirtos, ar kažkaip kitaip palengvintas skaitymas. Gal norėta išlaikyti paslaptį ir intrigą, bet man gavos per daug neaišku, per daug tik užuominų. Tad reiks kantraus skaitytojo ir vyresnio, nei pradžioj įsivaizdavau, gal, sakyčiau, labiau link gimnazisto jau. Na, bet drumzlių gerai sukėlė galvoj. Reikia kelt tas drumzles ir filtruot, kad kuo mažiau būtų apskritai.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mėnulis ir kitos nelaimės

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Viskas bus gerai

Pirmiausia, smagu skaityti serbų autorės knygą, nuolatos galvoju, kad reikia plėsti skaitomų autorių geografiją. Jasminka Petrovic yra parašius virš trisdešimties knygų vaikams ir paaugliams, dalyvauja daugybėje vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą skatinančių projektų, yra Serbijos radijo ir televizijos vaikų laidos scenaristė ir visaip kitaip turi daug ryšių su vaikais. Ir tai labai stipriai justi šioje jos knygoje, kurią skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kokiai kategorijai reiktų priskirti.

Ta mintis nuolatos sukosi galvoje, nes knyga tikrai vienaip bus perskaityta paauglių, kitaip suaugusių, tad gal geriausia būtų skaityti kartu (nors gal vargiai įmanoma) arba bent padiskutuoti su jaunuoju skaitytoju – nes knygoje yra labai daug politinio konteksto – Balkanų karo, Srebrenicos motyvo, religinės nesantaikos problemų, Balkanų karo pabėgelių, o paskui jau ir Sirų kelionės per Europą (na, šiuos įvykius gal vaikai jau kažkiek ir būtų girdėję). Vien perkaičius tikriausiai atrodo, kad čia gal per daug, per sunku ir per sudėtinga, bet iš tikro, autorė visas šias temas labai gražiai supina į tekstą, įterpia tarp paaugiškų ir šeimos problemų, ir visas šitas pajuodęs debesis kažkaip pamažėl sklaidosi, šviesėja, autorė skaitytoją kartu su knygos herojais veda iš aklavietės, iš konflikto, atgal ant knygos viršelios, sakančio “Viskas bus gerai”.

Tikrai labai patiko, gražiai, jautriai be moralizavimo sudėliotas tekstas, rekomenduočiau net suaugusiems būtinai paskaityti (ypač dėl kūrinio formos), nes kaip ir reiktų paskui padiskutuoti su tuo jaunuoju skaitytoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

PS Jei dėl rekomenduojamo amžiaus, tai net nežinau, gal sakyčiau nuo kokių 14? Jei skaitėt, parašykit, kaip jums atrodo.

Melas

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana

 

Maitintoja

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja

Image result for kiaulystės dėsniai kiaulėms negalioja

Šios knygos viršeliui – 100 balų. Pamatai ir neįmanoma nenorėti perskaityti. O po viršeliu dar ir gera puikiai papasakota istorija.

Trys stambios alia negražios mergaitės (apie grožį atskira tema, gi jau žinom, kad “Grožis kaip žaizda”, tai per daug ir nesiplėsiu) ir neįgalus vyrukas. Būtų galima graudentis, bambėti ant viso pasaulio ir begaliniai verkšlenti apie pasaulio neteisybes. Bet galima pasirinkti ir kitą kelią. Būtent dėl to labai rekomenduoju knygą visoms mergaitėms ir berniukams, kurie netelpa į populiarumo standartą ir grožio etaloną.

Taigi, Mirėja šiais metais prarado bjauriausios mergaitės mokykloje titulą. Konkursą, kurį suorganiavo jos vaikystės draugas “laimėjo” kita mergaitė, šiemet net antrosios vietos Mirėjai nepavyko gaut. Tad Mirėja kiek “nusivylus”, iš tiesų tai jau užgrūdinta dvejus metus turėto “kiaulaitės” (gražioji lietuvių kalba leidžia vertėjai gražiai išverst “kiaulę”) titulo, į kurį jau seniai nebekreipia dėmesio. Bet kitoms dviem mergaitėms šis titulas kerta į skaudžiausią vietą. Yra ir visokių kitokių reikalų ir nuoskaudų, kuriuos sudėjus naujai tituluota komanda sulimpa į vieną krūvą ir nusprendžia skaudulių-reikalų važiuoti tvarkyti į patį Paryžių. Dviračiais!

Kaip sekasi kelionė ir kaip kompanija tampa žvaigždėmis ir galiausiai kojomis išmina savo problemas – viskas linksmoje (apie rimtus reikalus) knygoje. Nenoriu per daug išpasakoti – gaila atimt skaitymo malonumą ir intrigą. Tegul būna visiems skaitytojams pavydys ir įkvėpimas kaip į save galima žiūrėti (o jei nemoki, reikia mokytis taip daryti) su lengva ironija ir humoru (kuris vienintelis gali išgelbėt pasaulį, žinoma, + meilė). Nes kai gali pasijuokt iš savęs pats – kitiem nebelieka iš ko tavyje juoktis.

O prie ko vaikinas neįgaliojo vežimėlyje sužinosit perskačiusios.

Labai labai rekomenduoju. Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą.

Kiti Albio Braito pasauliai

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.

 

Begalinė istorija

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Verksnių klubas

Image result for verksnių klubas

Paskaitinėju, kas ten jaunimo gretose dedasi. Nestora knygelė, greit perskaičiau. Visai patiko, kažkaip niekur labai nestrigo mintis, pats siužetas man toks labiau pasirodė kaip filmas nei gyvenimo realybė, bet nebūtinai gi knygos turi būti labai realistiškos.

Labiausiai nerealistiškai atrodė pats verksnių klubas: per daug protingai ir ironiškai save pasivadinę “verksniais” (labiau būtų tikėtina, kad tokią etiketę klubui prikabintų jų tėvai, nei patys klubo dalyviai, nors pats klubo pavadinimas man labai patiko), per daug neįtikėtinai pasiduodantys klubo iniciatorės nerašytoms taisyklėms visiškai nekontaktuoti (kaipgi be fb, viber ar dar kokio komunikavimo įrankio galima šiomis dienomis apsieiti – čia jau labiau vienuoliški įžadai turėtų būti nei paauglių susitarimai). Bet jei ignoruotume šituos pastebėjimus, tai visai įdomiai susiskaitė. Paskaityk, jei paklius į rankas.