Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija – jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai.
Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Ko nežino ir nesupranta Megė?
Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį – atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Man net labiausiai įsiminęs straipsnis vaikų žurnale “Genys” buvo apie atomines bombas, kapitalistų numestas and Hirosimos ir Nagasakio.
Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių. Ups, yra, bet našlaitystė nėra pagrindinė linija.
_____________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”
knyguziurkes.com 