Mokausi skaityti nestoras knygas. Iš lėto, ne tam, kad kuo greičiau. Net neaiškių žodžių reikšmes pasižiūrėdavau, kad tiksliai žinočiau ir iki galo pagaučiau koncentruotą nestoros Barnes’o knygos prasmę. Nes kaip greitai perskaityti:
Would you rather love the more, and suffer the more; or love less, and suffer the less? That is, I think, finally, the only real question.
Perskaitai pirmas tris eilutes ir gali visai dienai knygą užversti. Pakvėpavimui ir pagalvojimui.
O tada – antras knygos paragrafas:
You may point out – correctly- that it isn’t a real question. Because we don’t have a choice. If we had the choice, then there would be a question. But we don’t, so there isn’t. Who can control how much they love? If you can control it, then it isn’t love. I don’t know what you call it instead, but it isn’t love.
Vėl galima užversti dienai. Netikėtai knyga tampa neįtikėtinai ilgai skaitoma.
Žinote, prieš kokius porą metų knygos siužetą – labai jauno vyro ir daug vyresnės moters meilę – būčiau laikiusi visiškai neįtikėtina, jei ne Emmanuel ir Brigitte Macron. Kad ir kaip keista žiūrėti į šią porą, jie atrodo žavingi (ypač Brigitte) ir laimingi, ir dėl to labai gražūs. Ar gražūs ir žavingi Barnes knygos veikėjai?
Pirmoje dalyje – taip. Skaitant sklando jaunatviškas nerūpestingumas, jūra iki kelių ir viskas, kas neįmanoma (ypač minimuoju laiku), yra įmanoma. Išskyrus tokią tetą Joan, kuri kažkokia ne į temą sportiškoje, baltais teniso rūbais pesiplaikstančioje apinkoje. Ir tada galvoji, kas čia per istorija, beveik pūkuota ir rožinė, ir niekas nekaišioja pagalių į ratus, ir net Susan vyras švelniai abejingas? Ir darosi baugu tos tylos, nes žinai, kad pas Barnes ji tikrai bus prieš audrą.
Ir trūkteli, žinoma, kai pagalį ratuosna. Ir nieko rožinio, tik klausimas: “Would you rather love more…” Ir pasirinkimai. Pasirinkimuose – netikėtumai. Ar mažiau mylėtum, jei žinotum, kad liūdnai baigsis? Juk vis tiek visada visiems vienaip ar kitaip liūdnai baigias. Ir visai čia ne klausimas. Tiesiog kiekvieno iš mūsų vienintelė tikra istorija.
Puikus, kaip visada, Barnes.
knyguziurkes.com 
Tai buvo pirmoji mano pažintis su Barnes. Supratau, kad skaitysiu ir daugiau jo knygų, o kaipgi:) Jau vien ko verti taiklūs ir skaudūs pastebėjimai apie šeimą, vedybinį gyvenimą, socialines roles, kurių laikomės. “It’s not so much marriage that ties couples together as the shared occupation of property” arba “Property also demands constant attention and maintenance: it’s like a physical manifestation of the marriage that exists within it”. Tobula;)
Kokią kitą Barnes knyga rekomenduotumėte po šios?
Rene, ačiū už tiek komentarų. The Sense of Ending – kažkas nuostabaus, kaip ir The Noise of Time – yra mano apžvalgos. Fobero Papūgos neperkaičiau, deja, kažkaip visai neužkabimo, nors kas suprato, sako labai gera, gal ta Floberą pirmą reiktų perskaityt – čia turiu spragą 🙂