Ką turėtum matyti apie ateitį 2016, jei matytum taip, kaip Aldous Huxley 1932 m.? Apsaugok, Viešpatie, mane nuo tokių vizijų. Skaitai ir kailis šiurpsta, o kaip reikėtų gyventi su tokiais vaizdiniais diena iš dienos, kol rašai ir parašai knygą? (O gal rašai ir juokiesi, galvodamas, kokią čia dar žiaurią kvailystę sugalvojus?)
Iš tiesų, prisipažinsiu – pribloškia. Paskaičius vos keletą puslapių, ėmiausi ieškoti, kada knyga parašyta, ir likau visiškai apšalus, sužinojusi – kada. Ar taip įmanoma? 1932 m.? Beveik prieš 100 m.? Nesakau, kad atspėta realybė, bet paimk Dave Eggers “Ratą” ir Aldous Huxley “Puikų pasaulį” – apie tą patį kalbama, “Ratas” net toks švelnus atrodo, palyginti.
Huxley tai rėžia iš peties. Gal dėl to ir rėžia, kad atrodė totali fantazija, link kurios lėtai, bet užtikrintai žygiuojame su savo gražiais feisbukiniais ir instragraminiais pasauliais? Įlendi ten ir gauni savotišką somos dozę, išlendi – ir pasijauti nevykėlis, nes nesurežisuotas, ne toks gražus, ne toks liesas, ne toks papūstas ir ne toks stilingas – nespėjantis followint viso to gražaus naujo pasaulio, kuris, jei į jį nespoksai, bėga kažkur pro šalį. O iš tiesų tai bėga pro šalį, kai spoksai. Išjunk telefoną ir pažiūrėk, kokia graži šilta rudens diena. Eik bėgt maratono. Man pačiai reikia bėgt (nemėgtu), nes per daug įsijaučiu į distopijas. Ypač gerai parašytas.
Wow, žodžiu.
knyguziurkes.com 