Labai juokinga, kai galvoji, kad knyga vaikams, bet paskui skaitai nuo vaikų pasislėpus, kad nepamatytų, kol neperskaitei, nes pačiai labai įdomu. Kitoks knygos pavadinimas galėtų būti “Kompiuteriai ir programavimas žaliems”, o aš ir esu panašaus žalumo lygio. Net išmaniuosiuose, jei reikia daryti daugiau nei 2 žingsnius ką nors tvarkant, mane jau ima siutas ir žaibuoja iš akių.
Norit pavyzdžio išknygos? Va, pavyzdys. Labai geras. Apie kompiuterio “sveiką protą”.
Knygoje ne tik apie tai, kaip sudarytas kompiuteris, bet ir apie tai, kaip jis mąsto, kalba, kaip kuriami kodai, kaip veikia internetas ir net kompiuterių istorija. Dar nesudomino? Tada jau aš nežinau, kas gali gyvenime besudomint. 😉
Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.
Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.
Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.
Santykiai nėra duotybė.
Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.
Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.
Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.
Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.
Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.
Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.
Ši knyga šmėžuoja dabar visokiuose šių metų sąrašuose. Priskiriama young adult, gal šį kartą galima sakyti, kad ten ir priklauso būti. Nedidukė knygelė, tik šešios valandos klausymo, pasakoja kelių paauglių balsais, ir kaip tokiai nedidukei, tų balsų man pasirodė kiek per daug. Atrodo, kad jie kiek dirbtinai atsiranda knygoje ir kiek dirbtinai per tiek mažai puslapių pasidaro labai jau susiję, susieti gi galimą bet ką, bet ar patikės skaitytojas? Nelabai man sekėsi patikėti, kad tokioj mažoj erdvėj per tiek mažai laiko tiek daug sutapimų…
O vaizdas tai visas Aliaskoje, 1959 m., kai Aliaska dar buvo laisvoji teritorija, ar kažkas panašaus, žodžiu, dar nebuvo JAV valstija, tik derasi dėl prisijungimo, dėl savo tradicijų ir gyvenimo būdo, žvejybos teisių išlaikymo – daugelio gyvenimai vienaip ar kitaip su tuo susiję.
Tokioje aplinkoje ir susipažįstame su Ruth, kuri, kaip miestelyje sako “su bandele krosnyje”, Dora, bėgančia iš smurtaujančių namų, Alyce, norinčia šokti, bet tik ne šiame miestelyje, Hank – vieninteliu ne iš miestelio, bet irgi bėgančiu nuo naminių bėdų. Visi po vieną pradžioje, visi susiję pabaigoje. Pusiau laimingoje, gal net ir visai laimingoje, tegul taip ir baigiasi paauglių knygos, juk ir taip pasaulis tada labiau panašus į nusususią vaikystės vaivorykštę.
Visai skaitoma, jei per saug nesikabinėsite, būna ir blogesnių, bet būna ir geresnių.
Gal būsiu atradusi vaistą nuo skaitymo duobių? Reikia imti skaityti knygą vaikams – ir skaitymo duobės kaip nebūta. Šį kartą po ranka pasitaikė “Popieriniai lėktuvėliai”. Atrodo, na, paprasta istorija, kaip ir viską galima numatyti, bet vis tiek ir jaudulio patyriau, ir džiaugsmo, ir dar net susigraudinau ant galo. Gal šiaip nuo nesibaigiančio lietaus norėjosi paverkti, o čia, va, prašom dar ir proga.
Dilanas paprastas berniukas paprastam apdulkėjusiam Australijos miestely. Mielas toks, tik va, nelaimė, tėtis vis neatisgauna po mamos netekties… Gerai, kad nors senelis truputį partakęs, kiek prablaško bendrai nejaukią šeimos atmosferą.
Vieną dieną mokykloje įvyksta popierinių lėktyuvėlių varžybos, na, galima nuspėti, kad Dilano lėktuvėlis nuskrenda toliausiai (reikės pabandyti paskraidinti kokį lėktuvėli, pažiūrėti, kiek mano nuskris), tad laukia daugiau varžybų, o su jomis ir daugiau nuotykių, jaudulio, draugysčių, simpatijų ir taip toliau.
Knyga puikiai tiks mergaitėms ir berniukams. Mažesniems gali paskaityti mama ar tėtis, o vyresni, prakutę skaitytojai perskaitys ir patys. Manau, visiems turėtų patikti.
Beje, pasaulio popierinių lėktuvėlių rekordas yra 69 m. Pabandykit įveikti.
Kai kurių kritikų manymu, J. Martelas “Pi gyvenimą” parašė įkvėptas brazilų rašytojo Mosairo Skliaro (Moacyr Jaime Scliar) kūrybos bei jo 1981 m. išleistos knygos “Maksas ir katės” (“Max e os Felinos”), kuri skaitytojų liko beveik nepastebėta. Pasirodžius “Pi gyvenimui”, M. Skliaras apkaltino J. Martelą plagijavimu. “Bet kuris autorius yra veikiamas kitų rašytojų, tačiau M. Skliaro knygos aš nebuvau skaitęs. Kas perskaitys abi knygas, pamatys, kad jos visiškai skirtingos. Šiaip ar taip, po skandalo ir Skliaro knygą išspausdino dar septyniose šalyse”, – taip į kaltinimus atsakė populiaraus romano autorius.
Štai tokia istorija. Knygos. Keista, kaip ir pati knyga. Gerai, kad plona, tai vienu prisėdimu ir perskaitai. Tikriausiai nelabai už ilgo ir pamiršti. Nelabai aš pagavau minties. Įsivažiuoja knyga su gera intriga – jaunas vokietis bėga iš nacistinės Vokietijos, plaukia laivu į Braziliją, laivas skęsta ir jis atsiduria valtyje su jaguaru. Na, jį išgelbėja (kaip pasisekė), atvykęs gyvena iš parduoto laikrodžio ir mamos brangenybių (vėl pasisekė), kartais aplanko demonai iš praeities, na, bet šiaip viskas gerai baigėsi. Galima knisti ir fantazuoti gilias mintis, paslėptas katėse, kniaukime ir dar kažkame, bet aš neapsimesiu labai, tiek jau to. Duokit kitą ir prašau nuo pradžios iki pabaigos gerą šį kartą. 🙂
Užtikau bibliotekoje ir susigundžiau pažiūrėti, kas čia per knyga, kad jau ten labai patinka goodreads ir audible, ir visiems kitiems. Na, geriau jau būčiau nesusigundžius, nes būčiau kokią kitą knygą per tą laiką įpusėjus, žodžiu, waist of time. Pakentėjau iki šešiasdešimt kažkiek puslapių (vis gailėdama sugaišto laiko) ir nusprendžiau negrauždama savęs nešti atgal į biblioteką.
Knygos tema – karas Prancūzijoje – nelabai naujiena paskutiniu metu, paskutinę, ką skaičiau – “Neregimoji šviesa“, dar anksčiau “Sarah’s Key“. Rašyti apie ką tikrai yra, gal ir šioje knygoje ką nors gero ir įdomaus papasakoja autorė, bet man tiesiog nepakenčiamas buvo rašymo stilius. Kam aprašynėti visas įmanomas detales – kokie varteliai, kokia staltiesė ir visa kita, kas yra aplinkui – gali praleisti išsisas pastraipas beverčio nieko nepasakančio teksto.
Trūko kantrybė ir su labai vienpusiškais seserų charakteriais, žinoma, nežinau, kaip ten autorė jas surikiavo vėliau, bet kažkaip ir nebeįdomu, nes greičiausiai įrišo kaspinus ir papudravo nosis karo pabaigai. Ir dar tas vyresniosios sesers (gerietės ir švelnuolės) noras atsikratyti jaunėlės, na, gerai, kad ir po nesėkmingo nėštumo, bet vis tiek – prie ko čia vargšė mergaitė, gi nuo laiptų jos nenustūmė? O ir jaunėlės kelionė pas seserį prasidėjus karui kaip į kažkokią pagaliau saugią vietą, o paskui vos atvykus – kandžiojimasis ir bambėjimas. Nu, nežinau, trūksta man loginės sekos ir motyvacijos. Tad, adios, be širdgėlos.
Klausiau, klausiau, maždaug pusės perklausiau ir nusibodo klausyt. Širdį skauda mest šalin, visgi Pulitzerio laimėtojas, bet, kai nesmagu klausyt, tai… reikia išmokti mest klausyt, gal bandyt skaityti tekstą.
Pradžia buvo net labai įdomi, žodžiu, Vietnamo karas, amerikiečių remiamiam pietų Vietnamui galas – bėkit kas ir kaip gali, visiems likusiems, kurie dirbo amerikiečiams belieka tik melstis, nes komunistai, žinia, švelnumu nepasižymi. Tarp bėgančiųjų į Ameriką patenka ir Šiaurės Vietnamo užverbuotas vyras, apie jį ir knyga, kuri apie vidurį man pasidarė labai jau nebeįdomi, kažkaip. Tai patyliukais ir paleidau. Mokausi mesti skaityti… Gal kas skaitėt ir galėtumėt išduoti, kad labai verta skaityti iki galo?
Gyveno kartą Frančeska. Miela paauglė mergaitė, kurios galvoje staiga ėmė krebždėti eilės. Bet ar mergaitė gali būti poetė? Ar iš viso būna moterų poečių? Kiek jų galėtumei išvardinti, jei tau būtų trylika? Lietuvaičiai tikriausiai visi žinotų Janiną Degutytę ir Violetą Palčinskaitę, ar čia aš labai pro rožinius žiūriu?
Poezija yra lyrinė knygos pusė, na, o kita knygos pusė yra gyvenimiška. Frančeska atsiduria tokiose ribinėse situacijose, kurios pakankamai sudėtingos jos amžiui, bet taip jau būna, kad į gimimo datą visokios nelaimės nežiūri. O talentingoji autorė Anna Piwkowska, taip pat poetė, labai gražiai veda Frančeską per tas sudėtingas situacijas, laiko ją už rankos, atveda prie žmonių, kurių šiaip jau nebūtų gyvenime atsiradę ir įvelia į įvykius, kurie esant komforto zonoj net neištiktų. Taip ir auga Frančeska. Ir nauja poetė.
Kai skaičiau šitą knygą, labai galvojau, kas gali būti šios knygos skaitytojas ir mylėtojas. Dabar, kai tiek daug pramoginių knygų, su daug iliustracijų, juokų ir visokių kreizėjimų, “Frančeska” man pasirodė labai rimta knyga, o rimtai knygai reikia rimto skaitytojo. Kuris nepraleis eilėraščio tam, kad greičiau perskaitytų puslapį ir šiaip turės truputį daugiau kantrybės nei vidutinis skaitytojas. Bet, pasakysiu dabar skambiai, už kantrybę ir ištvermę bus apdovanotas gražiu tekstu ir gražia jautria istorija. Ir tikrai galės jaustis ypatingu skaitytoju (ypatingo skaitytojo medalį atsiųs knygų žiurkės).
Knyga, kuri turi būti išrašoma kaip kompensuojami vaistai visiems pasaulio bambekliams ir “kaip viskas eina blogyn” gerbėjams. Nors, nežinau, ar verta, nes, įtariu, gali nesuprasti – nei ironijos, nei humoro. O humoras tai angliškas ir dažnas lietuvis ne tai, kad tokio nesupranta, bet dar ir bijosi (čia iš asmeninės patirties).
O šiaip tai, išaušta tokia diena, kai vos kelios dienos iki apokalipsės, kuriai, kaip išpranašauta, ruošiasi tiek dangus, tiek pragaras. Išsijuosę. Nes toks buvo žodis, taip parašyta ir t.t. Žodžiu, šventas reikalas, nieko neklausinėkit, nes reikalas ne jūsų. Ruošiasi kaip pridera iš anksto, į žemę atsiųsdami kūdikį antikristą, kad jis būtų kur pridera apokalipsės dieną.
Du angelai – vienas iš jų puolęs – mėgaujasi gyvenimu Žemėje ir visai nenori jokios apokalipsės. Ir šiaip truputį susimaišo reikale su Antikristu ir, jei skaitysite, pamatysite, kas iš viso šito išėjo (netinka mėgstantiems blogas pabaigas).
Mėgstantiems istorijas apie tai, kaip knygos atsiranda, prašom keliauti čia – neįtikėtina šios knygos atsiradimo istorija.
Žodžiu, visai smagi istorija, ironija ir t.t. Gaila, aišku, kad kartais kai kurių bajerių tiesiog nelemta suprasti, o tai, žinoma, atima knygos žavesio. Tiesa, labai nesigrauškit, nes nelemta gal ne tik mums, bet ir, pavyzdžiui, kokiems amerikonams, kuriems autoriai specialiai daro išnašas, dažnai ne ką mažiau juokingas nei pats tekstas. Išnašos lietuvių skaitytojams – gale. Už tai ačiū vertėjams, kurių, kaip ir autorių – du.
Labai patiko. Ir garantuotai patiks visiems, kam patiko kitos Ulickajos knygos. “Kukockio kazusas”, pavyzdžiui. Jau senokai rėžiau sparną apie šitą knygą, nes ir viršelis toks švelniai gražus ir autorė gera, gal reiktų rašyti, pirmiausia autorę, o paskui viršelį. Tai buvo skaitymas kiekvieną įmanomą ir neįmanomą minutę – knyga, kuri visisškai nukonkuruoja internetą. Penkias žvaigždes daviau goodreads. Atrodo, ką čia daugiau ir berašyti.
Bet trupučiuką. Rusija, žinoma. Pokarinės stalininės baisybės, Stalino mirtis ir kaip visa tai išgyvena žmonės, kurie tuo metu dar mokykloje, o vėliau, prakutę taps disidentais. Daugybė istorijų vienu vardikliu. Kartais vietomis knyga net kaip apsakymai pasidaro – įsipina netikėtai koks žmogus tuo pačiu vardikliu susijęs, bet kiek nutolęs nuo bendros kompanijos, kuri aprašoma knygoje.
Labai daug istorijų apie savilaidą, apie tai, kaip knygos iškeliaudavo į vakarus, kaip tekstai būdavo surenkami spausdinimo mašinėle ant rūkomojo popieriaus ir keliaudavo iš vienų patikimų rankų į kitas iki kol būdavo neįmanomai suskaitomi. Arba atkeliaudavo diplomatiniu paštu iš užsienio. Pasternako “Daktaras Živago”, Mandelštamas, Solženycinas, Nabokovas.
Ir šiųmetės Eurovizijos laimėtojos kontekste – apie Krymo totorių trėmimus.
Labai patiko. Galėtų būti tūkstančio puslapių storumo. T
Nelabai man… Beveik grėsė numetimu šalin, na, bet kažkoks trupinukas smalsumo vis dėlto buvo, kad ėmiau ir perklausiau iki galo. Ir tada jau apsidžiaugiau, kad aleliuja, pabaiga.
Kaip išduoda goodreads komentatioriai, knyga yra viena iš, kaip suprantu, daugelio knygų apie Manson murders, įvykdytų tokios pusiau sektos septintojo dešimtmečio pabaigoje Kalifornijoje. Mansonas buvo talentingas smegenų pudrintojas ir turėjo aklai sekusių pasekėjų. Štai toks kontekstas, kuris greičiausiai labai gerai žinomas amerikiečiams, dėl to gal ir besirenkantiems skaityti šitą knygą. Aš apie tai sužinojau tik jau perskaičiusi ir pagooglinus, tad ir mano pats skaitymas be konteksto buvo kitoks.
Galima sakyti, kad knyga yra apie tai, kaip vieniša ir draugų neturinti mergaitė yra įtraukiama į sektą ir kaip jai dėl savo amžiaus atsitiktinai pavyksta išvengti viso jovalo. Jau nuo pat knygos pradžios aišku, kad įvyko kažkas baisaus, kad kažkas yra kalėjime, tad visas knygos vyksmas ir yra ėjimas link sužinojimo, kas įvyko ir kodėl pati Evie laisva. Ta laisvė tokia labai simbolinė, nes tai, kas įvyko, uždeda ženklą iki gyvenimo pabaigos – atrodo, kad paranojiška baimė, kad esi persekiojama niekada neišnyks. Tai tikriausiai būna visiems, norintiems palikti sektas ar juos palikusiems. Tas jausmo perteikimas (atsitikęs pačioje knygos pabaigoje) tikriausiai ir bus labiausiai įstrigęs kaip kažkas vertingo iš knygos.
O šiaip knyga tokia gan flegmatiška, lėta ir dažnai apie nieką. Vaizdinė tokia, truputį kaip lietuviškas filmas: kadras – rytas, rūkas, pieva ir arklys, kitas kadras – saulė, kaitra ir geltoni rugiai. Na, panašiai reiktų įsivaizduoti. Tik sekso scenos gal nelabai lietuviško filmo (hahaha). Tai, nežinau, nežinau, gal tik šiaip kam nors besidomintiems sektom, žmogžudystėm, hipiais, tuo laikotarpiu. Manau, kad knygos silpnybė yra vertės neturėjimas nežinant konteksto. Bet prisipažinsiu, pagooglinus atrodo, kad personažus Emma Cline tai perteikė puikiai, nes būtent tokius panašius ir įsivaizdavau. Bet čia greičiausiai ir viskas. Pažiūri tas nuotraukas ir gali neskaityt knygos, viskas aišku.
Atsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko sąrašas-apžvalga visokių rekomenduojamų vasaros skaitinių, kuriuos ir ėmiau graužti. Pirmasis – Yaa Gyasi “Homegoing” – labai tikiuosi, kad lietuviškos leidyklos šią knygą jau nusižiūrėjo ir išvers, nu, nes labai labai įdomi ir labai man patiko.
Man labai patiko knygos struktūra. Gal net galiu sakyti, kad erzinančiai patiko, tuoj paaiškinsiu, kodėl. Knyga aprėpia maždaug trijų šimtų metų laikotarpį ir prasideda Afrikoje. Man iki tol visiškai neįsivaizduojamoje ir neįmanomoje, na, maždaug tokioje, kur šiaip žemėlapyje egistuojančioje, bet dažniausiai tik apiplaukiamoje ko nors kito ieškant. Tai va, šitoje baltoje dėmėje gyvenimas verda kaip reikiant. Ir ne tik dėl to, kad kažkas laivais plukdo vietinius gyventojus į Amerikos plantacijas. Iki šios knygos taip ir įsivaizduodavau, kad ateidavo blogiečiai vergų pirkliai, pagaudavo vargšus laukin
ius čiabuvius ir išplukdydavo. Ar galėjau būti labiau neteisi? Dar ir kaip…
Taigi, šioje Afrikoje prieš tris šimtus metų, viena kitos nepažinodamos seserys likimo suvedamos į baltųjų tvirtovę – viena kaip vieno iš baltųjų kareivių afrikietiškoji žmona (yra ir kita, baltoji, kaip ir pridera), o kita, kaip ką tik pagauta belaisvė, kuri tuoj bus išplukdyta už Atlanto. Ir pasakojimas įdomus tuo, kad kiekvienas naujas knygos skyrius yra vis kitos kartos seserų palikuonių pasakojimas. Jų pačių, jų vaikų, jų anūkų, proanūkių ir t.t.
Dėl to ir sakau, kad maloniai erzina, nes, įdomu, kaip dabartiniam herojui sekasi ir kaip jo istorija tęsis, o čia pasakojimas nutrūksta (žinoma, kažkokioje labai svarbioje vietoje) ir gauni naują iš dangaus nukritusį vardą, kol susigaudai, iš kur jis atsirado, kieno čia vaikas, kuris ir kelintas, kas ten jo tėvai buvo ir kokia jų buvo istorija. O bet tačiau visas šitas pynimėlis yra tobulai sugalvotas ir sudėliotas, ir tiesiog žavingas.
Yaa Gyasi
Galima būtų girt ir girt, bet jau ir taip penkta pastraipa, o aš paprastai daug pastraipų nerašau. Tai tik labai rekomenduoju, labai patiko, maloniam laiko praleidimui, akiračio praplėtimui, kas skaitote nelietuviškai, čiupkite, neužlaikykite eilėj.
Suomiška Lolita plius gal truputis lietuviškos Veronikos, poliarinės nakties ir tamsos – tokia štai ši knyga. Labai jauno išėjusio suomių rašytojo. Išsiduosiu, kažkaip ne taip suskaičiau jo amžių ir skaitydama galvojau, kad romanas parašytas seno vyriškio, paskui net negalėjau patikėti, kad tokio jauno – nė trisdešimties neturinčio. O tada jau pagavojau, kad tokio netikėtai brandaus ir labai poetiško.
Ne visiems tinkama ir ne visiems subalansuota. Tiems, kuriems patinka Lolita, tamsa ir Suomija. Ir gal vertėtų pradėti skaityti nuo pabaigos – nuo vertėjos paaiškinimo, kas ten prie ko ir nuo ko. Nors ir nebūtinai, paskiausiai galima pasitikrinti, kaip teisingai viską supratote ar suinterpretavote.
Atsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko 
knyguziurkes.com 