Hanya Yanagihara knyga paskutiniu metu figūruoja visuose įmanomuose sąrašuose ir premijose. Šiuo metu ji kabo Man Booker trumpajame sąraše, buvo National Book Award for Fiction finalistė, Andrew Carnegie Medal for Excellence for Fiction trumpojo sąrašo “dalyvė”. Ir jei koks knygų fanatas nėra jos skaitęs, tai greičiausiai tik dėl to, kad nenorėjo prasidėti su eiline plyta – 700+ puslapių arba kas nors patikimas skatė prieš jį ir patarė pasaugoti nervus ir psichinę sveikatą.
Ši knyga nėra atostogų knyga, anei nėra ji lengvas pasiskaitymas. Kartais ją klausant mane tiesiog surakindavo iš siaubo ir nevilties. Perskaičiusieji knygą sako: “I will not forget these people a long time but I will not recommend the book to anyone without an ALL CAPS warning. I am exhausted. (Nancy)” arba “The truth is, though, I can’t recommend this book to people, not without knowing them very well. Because it’s a difficult journey that I can’t suggest everyone take. Don’t take this book lightly. But if you do choose to read it, if you choose to flip to that first page, be prepared for something inexplicable and jarring, but resilient and beautiful and ultimately worthwhile. “(Maxwell)
Toks ir yra jausmas perskaičius šią knygą. Niekas nenori savo draugų ir pažįstamų siųsti į tokį košmarą, nuo kurio negali atsiplėšti. Būtent tame ir yra knygos paslaptis – gerai (su kai kuriom išlygom) parašyta knyga su siaubingu siužetu, kraupiomis detalėmis, nuo kurių neina pabėgti, negali knygos numesti, kažkodėl negali sustoti, nors labai norisi. Ir patikėkit, aš savo galvoje turiu tik vieną žmogų, kuriam rekomenduočiau perskaityti tokiais gal profesiniais sumetimais, jei taip galima tuos sumetimus pavadinti.
Viskas prasideda nuo keturių vaikinų, kurie apgyvendinti viename bendrabučio kambaryje, tampa geriausiais draugais. Jie visi labai skirtingi ir mokosi skirtingus dalykus JB – dailininkas, Malcolm – architektas, Willem – aktorius ir Jude – teisininkas. Bet tiek to tos profesijos, iš tiesų knyga yra apie draugystę, meilę, atsidavimą, kantrybę (begalinę, kartais net neįtikėtiną), o taip pat ir išaudojimą, apgavystes, uždarą ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti ir visas pasaulio nelaimes, kažkodėl atitenkančias vienam žmogui, likimo marionetei, su kuria žaidžiama lyg norint įsitikinti, kiek galima pakelti ir kiek tokio apžaisto žmogaus gali pakęsti aplinkiniai.
Prisipažinsiu, vienoje knygos vietoje verkiau. Bet iš laimės, nes buvo toks palengvėjimas dėl kažko gero, kas nutiko. Žliumbiau ir pūčiau nosį, ir toj vietoj, maždaug visai ne pabaigoje, norėjau palaimingai padėti knygą į šalį. Bet padėti į šalį irgi nėra labai paprasta, nes, įtariu, būčiau buvus persekiojama šios knygos iki begalybės, viliojama sugrįžti, pabaigti. Kaip kitaip gali būti, kai numeti knygą ne iš nuobodulio, o dėl blogos pabaigos baimės? Net pabaigus ji visdar persekioja, dar negaliu imtis klausyti kažko kito.
Labai keista knyga.
Autorė apie savo knygą:
“One of the things my editor and I did fight about,” she says, “is the idea of how much a reader can take. To me you get nowhere second guessing how much can a reader stand and how much can she not. What a reader can always tell is when you are holding back for fear of offending them. I wanted there to be something too much about the violence in the book, but I also wanted there to be an exaggeration of everything, an exaggeration of love, of empathy, of pity, of horror. I wanted everything turned up a little too high. I wanted it to feel a little bit vulgar in places. Or to be always walking that line between out and out sentimentality and the boundaries of good taste. I wanted the reader to really press up against that as much as possible and if I tipped into it in a couple of places, well, I couldn’t really stop it.”
Įspėjimai!
Jokiais būdais nesugalvokite pasiimti šios knygos atostogoms.
Neskaityti jautriems žmonėms, linkusiems pulti į depresiją ar savęs žalojimą.
Neskaityti homofobams, nors kas čia dabar prisipažins toks esantis…Jau įsivaiduoju: “aš ne homofobas, bet…”
Neskaityti sunkiu gyvenimo periodu, jei viskas atrodo blogai, nes atrodys dar blogiau.
Negalvoti, kad visa tai sakau tik todėl, kad nenoriu su niekuo dalintis šedevru. Nes aš nežinau, ar tai šedevras. Kažkas tokio. Labai keisto. Tikriausiai verto perskaityti, ką žinau. Bet nesakyk paskui, kad neįspėjau.
knyguziurkes.com 
Oh, ši knyga mano metų atradimas.
Ir verkiau ir rėkiau skaitydama. Sunkus, bet nepaprastai puikus skaitinys.
Ir tikrai galiu paantrinti, kad ne atostogoms.
Užkabina, sudomina, o supranti, kad skaityti negali. Neatleidžiu!!!
Kaip man patinka įspėjimai – neskaitysiu tikrai. Dėkui!
Pabaigiau savo knygą, dabar galiu būt ne rašytoja: )), o skaitytoja. Man patinka, kai mane įspėja. O aš darau priešingai. Geriau bėda, negu niekada.
Guli dabar šalia lovos, ir laukia.