Madeline Miller yra ragana, tokia kaip ir Kirkė. Kaip kitaip būtų įmanoma taip įtraukti į graikišką Olimpo dievų ir nimfų pasaulį, taip meistriškai megzti nemirtingųjų ir mirtingųjų gyvenimų gijas, ir žavėti mitų interpretacijomis?
Atsimenu, po “Achilo giesmės” taip įsijaučiau, kad norėjau skaityt Homerą, ne kitaip ir su Kirke – dabar sėdžiu Wikipedijoj ir seku nuorodą po nuorodos – Kirkė, Ajaja, Telegonas, Telemachas, Pasifajė, Minotauras, Penelopė (ir vėl noriu perskaityt Margaret Atwood “Penelopiada”), Dedalas, Medėja, Prometėjas – nenustoju stebėtis graikų kruopštumu rikiuojant visus savo dievus ir pusdievius.
Kirkė yra niekuo neypatinga nimfa, Helijo dukra, nepalaiminta jokia sėkmingo gyvenimo pranašyste, kurias paprastai dievai suteikia savo vaikams. Pastumdelė dievų pasaulyje, atstumta nemirtinguoju paversto mylimojo, ištremiama į Ajajos salą už raganystes ir burtus. Moteris – viena saloje. Traukia visokiausio plauko prašalaičius – tiek dievus, tiek mirtinguosius. Neilgai būtų gyva, jei ne nemirtingumas, raganystės ir burtai.
Tik Odisėjas kitoks, bedieviškai mirtingas ir protingas, brandus ir išskirtinis, nepaisant Itakėj laukiančios Penelopės, taip norimas kuo ilgiau išlaikyti saloje. Ir jo sūnus Telegonas, gimęs tėvui nežinant, su likimo deivių nulemtu gyvenimu, kurio pakeisti negali net galingoji Atėnė.
“I thought once that gods are the opposite of death, but I see now they are more dead than anything, for they are unchanging, and can hold nothing in their hands.”
Kaip man patiko tas žongliravimas dieviškumu ir mirtingumu, garbe, principais, keisčiausiomis dievų taisyklėmis, meile ir jos keisčiausiais jos vaisiais, valdžia, giminyste, jėga ir įtaka. Kaip pasakė goodreads komentorė Emily May – “greek soap opera” – bet už tai kokia! Labai tikiuosi, kad knyga bus išversta ir išleista lietuviškam pasimėgavimui.
knyguziurkes.com 