Eliotas ir ištūkęs demonas arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį

arba Who Let the Gods Out?

Image result for maz evans knyga

Ech, kaip gaila, kad angliškas pavadinimas neišsiverčia tiesiogiai… Juk čia tiesus kelias į “Man in Black 2” in Who let the Dogs out?

Na gerai, gyvensim su tokiu pavadinimu, koks yra.

Kai knygos veikėjas būna maždaug 10-12 metų, tai mano radaras pradeda apie ją suktis, nes reikia patenkinti vieną augančią ir vis nepasotinamą skaitytoją. Pradėjau skaityti pati ir kaip ji mane užkabino! Apie užkabinimo lygį visada galima spręsti pagal knygos tampymosi visur, kur tik einu laiką – na, gal atsiras minutėlė ir bent truputį pasistūmės siužetas – kol kas nors supasi, valgo ar stato Lego.

Labai įtraukiantis siužetas, tiesiog vaikiškas graikiškas trileris su dievais ir demonais, keisčiausiais jų įsipareigojimais, taisyklėmis ir pažadais. Manote, dievams viskas galima? Tikrai ne, ypač jei tai greičio viršijimas, mirtingųjų įstatymas arba šiaip kokia nežinia kieno sugavota kvailystė. Bet užtat galima vesti du kartus per dieną, nežinoti nuotakos vardo, išsisukinėti, atsikalbinėti, skraidyti pegasais ir trukdyti Anglijos karalienei, kuri, pasirodo, yra Dalios Grybauskaitės kolegė iš jodųjų kovos menų diržų kategorijos.

O kad viskas per daug neįsisiautėtų ir neišprotėtų, yra ir švelni, jautri siužeto linija apie mama besirūpinantį berniuką ir seną seną giminės namą, kurį šeima gali prarasti dėl apgaulingojo, žinoma, greitojo kredito arba ypatingai bjaurios kaimynės. Vienas bjauriau už kitą. Taip pat knygoje atskleidžiama paslaptis, kaip užtikrinti, kad vaikai gerai mokėtų istoriją ir literatūrą, ir iš šių disciplinų gautų tik labai gerus pažymius.

O dar žinote, kas yra iDievas?

Įtariu, kad visi keliai veda į artimiausią knygyną.

Stiklo skambesys

Image result for stiklo skambesys

Dabar bandau sugalvoti, kas čia toj knygoj pagrindinė tema. Labiausiai ir skaudžiausiai užkliuvus man – smurto prieš moteris. Smurtas namuose. Persiduodantis iš kartos į kartą, sustabdomas tik atgalinio smurto arba nelaimingo atsitikimo. Baisu skaityti suvokiant, kokio masto ši problema, ir kiek laiko dar užtruks ją išspręsti – vien kiek laiko užtruko ją apskritai pripažinti.

Įsikibus į šitą siužeto giją, kiti siužeto vingiai nebeatrodo tokie atsitiktiniai, kaip kad iš pradžių mano knygos veikėjai. Gal vietomis atrodo kiek pritempti ir nelabai įtikinatys, bet tiek to, kartais galima apsimesti, kad nepastebėjai ir neužkliuvo – tiesiog leidi veikėjams skleistis, susivokti, atsipalaiduoti iš nuolatinės gynybinės pozicijos. Tebūnie meilė, tebūnie artumas, šeima ir pagalba savo artimui. Kartais ir tokios (nors ir labai nuspėjamos pabaigos norisi).

Manau, kad ši knyga tikrai patiks Jojo Moyes tipo knygų mėgėjoms (čia blefuoju, nes Jojo Moyes nesu skaičius, tiesiog bandau pagal knygos svorį palygint). Ir galvoj laikau net keletą savo draugių, kurioms laisvai šią knygą galėsiu rekomenduoti atostogoms arba paverkimui ant sofos vakare, tik tam sąraše, aišku, jokiais būdais nebus KŽG. Na, nes ne ta knygų lentyna ir ne tas svoris, na, ir viršelis galėtų būti geresnis…

Beje, nusifotkinau citatą, būna, už tokius žodžius atleidi knygai kitus nuvažiavimus:

Pats gyvenimas ją išmokė, kad mirus kam nors mylimam, tau kone palengvėja, nes nebereikia jaudintis, kada tai nutiks. Nes visi mes galiausiai mirsime. Pagaliau atėjęs atsakymas į klausimą “kada” išvaduoja nuo tos nepakeliamos, ramybės neduodančios minties.

 

Šviesuliai

Catton_sviesuliai_vrs.indd

Pakalbėjus su aplinkiniai skaitytojais matau, kad, daug kas jau apsišvietę “Šviesuliais”.

Labiausiai stebina knygos apimtis ir autorės amžius. Kodėl? Todėl, kad Eleanor Catton yra  jauniausia Man Boooker laimėtoja už storiausią Man Booker istorijoje knygą. Taigi, realiai iš visų laimėtojų ji turėjo mažiausiai laiko parašyti tiek teksto. “Kaip gi taip?”- vis sukosi klausimas galvoje. Ogi pradėti reikia labai labai jaunam, alia, “anksti kėlęs – nesigailėsi” ir panašiai. Pagooglinus sužinojau, kad knygos idėja užsimezgė, kai autorei buvo 14 metų, ir ji su tėvu keliavo Artūro perėja pietinėmis Naujosios Zelandijos Alpėmis (ieškantiems nuotraukų gresia nuostabūs vaizdai) ir tuo metu susidomėjo 1860 m.  vakarų kranto aukso karštine. Neįtikėtinas atsidavimas – pusę gyvenimo rašyti knygą – štai bestselerio receptas jauniesiems rašytojams.

Iš tiesų knygos detalumas stebinantis. Sakyčiau, panašiai rašo Kristina Sabaliauskaitė (beje, rekomendavusi leidyklai investuoti į šios knygos vertimą). Skaičiau ir stebėjausi visomis detalėmis, ir dar stebėjausi, kada autorė, būdama tokia jauna, surinko šitiek informacijos ir dar šitaip, sakyčiau, be penkių minučių tobulai sudėjo ir supynė į pasakojimą. Na, ne veltui tam skyrė gerą gablą savo gyvenimo.

Knyga man patiko, skaičiau labai įsitraukusi, o bet tačiau, negaliu pasakyti, kad “nurovė stogą”. Kaip savo apžvalgose minėjo keletas komentatorių goodreads – darosi įprasta, kad nuo šitokių kaladžių lengvai galima nubraukti apie porą šimtų puslapių ir knyga tikrai nenukentėtų – greičiausiai tik pagėrėtų (kaip pvz. ir kita plyta – “The Goldfinch“). Įdomiausia, kad “Šviesuliams” galima nurėžti knygos galą – viskas išsiriša maždaug šeši šimtai kažkelintajame puslapyje.

Suptantu, kad autorei reikėjo išsiplėsti į savo matematiškai sukonstruotą rėmą su proporcingai trumpėjančiais skyriais (dylančiais kaip mėnulis), bet man iš tikro neįdomu knygos matematika ir astronomija, man įdomu, kaip mane knyga įtraukia, ir kaip aš įdomiai/neįdomiai leidžiu laiką. Labai egoistiška, prisipažįstu, ypač turint omenyje, kiek vargo įdėta (rašant, ne skaitant).

Taigi, nors knyga stogo ir nenunešė, vis tiek labai rekomenduoju perskaityti, nes ji iš ties yra išskirtinė. Dėl jau minėtų detalių, kurios skaitytojui atskleidžia to meto žmonių gyvenimo salygas, aplinkybes, kasdienybę ir t.t., dėl toliomosios Naujosios Zelandijos istorijos (viskas buvo nauja, visiškai nieko apie tai nežinojau, net nežinojau, kad Naujojoje Zelandijoje buvo aukso karštinė), dėl detektyvo, dėl šimtų puslapių paslapties ir intrigos, galų gale dėl matematikos ir astronomijos, kuri gal kažkam ir nuneš tą stogą. “Šviesuliai” yra to laikmečio metraštis parašytas šiuolaikine kalba, tad ją verta perskaityti vien jau savišvietos tikslais, jau nekalbant apie malonumą.

Pabaigai padėkosiu “Apsišvietulinusiai” knygų graužikei Ievai už keletą taškų ant i.

 

Iš dangaus krintantys dalykai

is dangaus

Būna knygų, apie kurias sunku parašyti. Tikriausiai ši kažkas panašaus. Ir bandau sugalvoti, kodėl. Gal dėl to, kad ji tokia jausmo knyga? Apie tai, kaip jautiesi, kai tau nutinka neįtikėtini dalykai – ir džiaugsmingi, ir nelabai, ir dar panašiu laiku. O tu gal norėtum, kad jie abu nebūtų niekada atsitikę, kad galėtum gyventi kaip niekur nieko?Nes esi paprastas žmogus ir visai nenori, kad apie tave kalbėtų, kaip apie “tą, kuris” arba “tą, kurio”.

O jie ima ir dar kartą nutinka. Tie atsitikimai. Žinoma, keistai numirti galima tik kartą, bet ką pasakysit apie du kartus laimėtą aukso puodą arba keliskart išgyventą žaibo išlydį? Kas kartą tenka save susirinkti atgal (po monetą arba po ledo krislą, arba po išsilydžiusią ląstelę) ir vėl pradėti kažkaip gyventi. Ir niekam neįdomu, kad tu tik maža mamos mergaitė, o tėtis vis dar bando susitinkt save.

Švelni (bet jokiais būdais nepūkuota) knyga apie gyvenimo neišvengiamybes ir jų prasmes skandinaviškos literatūros mylėtojams.

Autorės, kuri lankėsi Vilniaus knygų mugėje, interviu čia.

 

2666

2666

Labai gaila, bet tikriausiai patenku į nesižavinčių žmonių kategoriją. Na, žinote, kaip būna apie kai kurias knygas – vieni “oi, ai”, o kiti – “Nesuprantu nei “oi”, nei “ai”. Aš tikrai labai stengiausi, perklausiau 10 iš 40 knygos valandų, paskaičiau visokių recenzijų, bet pastebėjau, kad prasidėjo totalus simuliavimas ir knygos vengimas – man buvo visai neįdomu, negaliu pasakyti, kad supratau, ką autorius nori pasakyti, ir aš tiesiog nusprendžiau savęs nebekankinti (nes nebuvau uždaryta saloje su vienintele knyga). Ir svarbiausia, tai jau antras nepavykęs bandymas su Bolano. Nu, tikrai nenuteikia optimistiškai.

Vis bandau suprasti, kodėl man čia taip nenusisekė su šitąja:

  1. gal audio yra netinkamas šiai knygai formatas (kaip kartais nutinka)? Žinote, turiu ir popierinę knygą, kurią net pasidėjau pavartyti, vis tikėdamasi, kad šioji atskleis man savo paslaptį… Galėčiau skaityt popierinę, bet žiūriu į tą kaladę ir nedžiaugsmingas 10 valandų klausymas visai nemotyvuoja. Vietoj kaladės galėčiau perkaityti kokias 3 knygas su malonumu…
  2. gal iš tikro knyga nebuvo tinkamai suredaguota po autoriaus mirties (kaip irgi nutinka, ar ne?)?
  3. Per mažai perklausiau?
  4. Gal Bolano nėra mano autorius ir ko aš čia pergyvenu dabar? Iš tikro nepergyvenu, gal labiau pykstu, kad nepagavau kampo.

Prisipažinkit, ar skaitėt kas nors tą velnio 2666?

Juokis, juokis, Balano.

Lopšinė

lopsine

Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?