Būna knygų, apie kurias sunku parašyti. Tikriausiai ši kažkas panašaus. Ir bandau sugalvoti, kodėl. Gal dėl to, kad ji tokia jausmo knyga? Apie tai, kaip jautiesi, kai tau nutinka neįtikėtini dalykai – ir džiaugsmingi, ir nelabai, ir dar panašiu laiku. O tu gal norėtum, kad jie abu nebūtų niekada atsitikę, kad galėtum gyventi kaip niekur nieko?Nes esi paprastas žmogus ir visai nenori, kad apie tave kalbėtų, kaip apie “tą, kuris” arba “tą, kurio”.
O jie ima ir dar kartą nutinka. Tie atsitikimai. Žinoma, keistai numirti galima tik kartą, bet ką pasakysit apie du kartus laimėtą aukso puodą arba keliskart išgyventą žaibo išlydį? Kas kartą tenka save susirinkti atgal (po monetą arba po ledo krislą, arba po išsilydžiusią ląstelę) ir vėl pradėti kažkaip gyventi. Ir niekam neįdomu, kad tu tik maža mamos mergaitė, o tėtis vis dar bando susitinkt save.
Švelni (bet jokiais būdais nepūkuota) knyga apie gyvenimo neišvengiamybes ir jų prasmes skandinaviškos literatūros mylėtojams.
Autorės, kuri lankėsi Vilniaus knygų mugėje, interviu čia.
knyguziurkes.com 
Švelni, gili, momentais taip paliečianti, kad grįžti perskaityti 3 kartus tą pačią vietą, taip tiksliai atrodo išjausta, kad net skauda.Tik deja, mano nuomone, nepavyko autorei išlaikyti to pačio lygio iki knygos pabaigos.