Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį

Image result for kelias i paaugliu pasauli knyga

Paaugliai šiek tiek pasimoko iš to, ką mes sakome, truputį daugiau iš to, ką darome, bet labiausiai… iš to, kas mes esame.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenu nuolatinės krizės sąlygomis: vyriausias vaikas žengia į paauglystę, vidurinis gyvena nuolatinėmis vidurinio vaiko iššūkių nuotaikomis, o mažiausiam užsitęsusi trijų metų krizė. Štai ir apibrėžtas mano negrožinės literatūros knygų kontingentas. Tad nenustebkit, kad daug skaitysiu apie paauglius.

Labai patiko šita knyga. Aišku, būtų, puiku, jei būtų lengva išpildyti visus patarimus, deja deja… O didžiausias patarimas? Kantrybės, mieli paauglio tėveliai. Kantrybės iš visų jėgų, kiek tik pajėgiate sukaupti ir dar daugiau. Paauglys labiau panašus į spygliuotą ežį, nei į kokį minkštą ir pūkuotą padarą, o bet tačiau vienintelė išeitis tėvams – būti su tuo ežiu, myluoti ir glausti prie širdies, nors ir žiauriai duria.

Kuo ši knyga atkreipia dėmesį? Jos autorius buvo sunkiausias paauglys, galima sakyti pamestinukas, keliavęs per įvairiausių įtėvių namus. Kadangi pasaulis nebuvo mielas, tai jis dviguba jėga neigė viską, kas aplink, ypač smagus tikslas buvo pasiekti išmetimo iš įtėvių namų rekordą. Maždaug “aš esu blogas ir reikia tai pateisinti”. Kol atsirado žmogus, kuris iki galo priėmė knygos autorių tokį, koks jis yra, o tai nebuvo lengva turint omenyje, kad Josh iš visų jėgų stengėsi būti atstumtas. Taigi, turime pačio sunkiausio paauglio paratimus, kaip elgtis su sunkiais paaugliais.

Summa summarum pagrindinis patarimas: paaugliams jūsų reikia. “Neatsižvelgiant į tai, kad jie kaip niekad dažnai dūsauja ir varto akis”. Būkit su jais, būkit šalia jų, leiskite jiems pajausti, kad visada esat šalia ir už juos.

Va, beveik neįtikėtina, bet kai skaičiau skyrių apie pornografiją, į kambarį įėjo mano vyresnėlė, ir aš apie tai su ja pakalbėjau, nes knygoje rašo, kad vaikai pirmą kartą su pornografija susiduria vidutiniškai devynerių – žodžiu, nebėra ko laukti. Aišku, pokalbis nebuvo labai gilus ir išsamus, bet esmė, kad apskritai išdrįsau iškelti šitą klausimą. Mokausi drąsos, stengiuosi mokytis  iš kitų žmonių klaidų. Kaip matot, knyga paveiki, tereikia tik turėti jėgų ją pritaikyti gyvenime.

Circe / Kirkė

Image result for circe book

Madeline Miller yra ragana, tokia kaip ir Kirkė. Kaip kitaip būtų įmanoma taip įtraukti į graikišką Olimpo dievų ir nimfų pasaulį, taip meistriškai megzti nemirtingųjų ir mirtingųjų gyvenimų gijas, ir žavėti mitų interpretacijomis?

Atsimenu, po “Achilo giesmės” taip įsijaučiau, kad norėjau skaityt Homerą, ne kitaip ir su Kirke – dabar sėdžiu Wikipedijoj ir seku nuorodą po nuorodos – Kirkė, Ajaja, Telegonas, Telemachas, Pasifajė, Minotauras, Penelopė (ir vėl noriu perskaityt Margaret Atwood “Penelopiada”), Dedalas, Medėja, Prometėjas – nenustoju stebėtis graikų kruopštumu rikiuojant visus savo dievus ir pusdievius.

Kirkė yra niekuo neypatinga nimfa, Helijo dukra, nepalaiminta jokia sėkmingo gyvenimo pranašyste, kurias paprastai dievai suteikia savo vaikams. Pastumdelė dievų pasaulyje, atstumta nemirtinguoju paversto mylimojo, ištremiama į Ajajos salą už raganystes ir burtus. Moteris – viena saloje. Traukia visokiausio plauko prašalaičius – tiek dievus, tiek mirtinguosius. Neilgai būtų gyva, jei ne nemirtingumas, raganystės ir burtai.

Tik Odisėjas kitoks, bedieviškai mirtingas ir protingas, brandus ir išskirtinis, nepaisant Itakėj laukiančios Penelopės, taip norimas kuo ilgiau išlaikyti saloje. Ir jo sūnus Telegonas, gimęs tėvui nežinant, su likimo deivių nulemtu gyvenimu, kurio pakeisti negali net galingoji Atėnė.

“I thought once that gods are the opposite of death, but I see now they are more dead than anything, for they are unchanging, and can hold nothing in their hands.”

Kaip man patiko tas žongliravimas dieviškumu ir mirtingumu, garbe, principais, keisčiausiomis dievų taisyklėmis, meile ir jos keisčiausiais jos vaisiais, valdžia, giminyste, jėga ir įtaka. Kaip pasakė goodreads komentorė Emily May – “greek soap opera” – bet už tai kokia! Labai tikiuosi, kad knyga bus išversta ir išleista lietuviškam pasimėgavimui.

Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Pobeda 1946

Image result for pobeda 1946 knyga

Šiemet nusprendžiau knygų mugės knygas laikyti arčiau ir perskaityti bent jau iki kitos knygų mugės. Ir dar skaityti įvairesnių šalių rašytojus. O su šia knyga atsitiko taip, kad sudominta knygos pavadinimo, nuėjau į pristatymą, o paskui, kai nuėjau į leidykos Homo liber stendą, tai išėjau su puse leidyklos knygų – “Iš dangaus krintanys dalykai” – taip pat šios leidyklos knyga.

Šis romanas – tai žiauri gyvenimo sovietinėje Estijos realybėje pradžia. Žinome, kad saldu nebuvo, bet šioje knygoje ypač dūšią sopa, kad purvini darbeliai, nesukant galvos, dirbami naivaus mažo vaiko rankomis. Ir dar tas nuolatinis žmogaus speidimas į kampą. Visiškai beviltiškas – klaikus slogutis, kai žinai, kad bus tik blogiau ir blogiau. Arba pasiduosi, arba palauš, perlauš. Nėra šviesos šitoj knygoj. Ir vilties ne per daugiausiai. “Pranyko būties švelnumas, glostančios šypsenos. Lygybė, brolybė ir nė krislo artimojo meilės.” Nesigailėdama važiuoja sovietinė mašina, traiškydama ir silpnuosius, ir ištikimuosius.” Ir iki 1990-ųjų dar labai toli…