Kol dar viena koja Kalėdose, reikia greitai prisiduoti apie gruodžio mėnesį dukrai skaitytą Jostein Gaarder “Kalėdų paslaptį”. Tikrai labai smagu ir rituališka buvo kiekvieną vakarą skaityti po vieną kiekvienai gruodžio dienai skirtą skyrių.
Knygos pagrindinis veikėjas Joakimas prieš pat adventą gauna senovinį Kalėdų kalendorių, kurio kartu su skaitytoju kasdien atveria po vieną langelį. Už langelio – paveikslėlis ir lapelyje užrašyta paslaptinga istorija, vedančia Joakimą nuo vienos XX amžiaus vidurio dienos, kai, besivydama iš parduotuvės pabėgusį ėriuką, kelionėje laiku pradingsta mergaitė Elizabet iki pat Jėzaus gimimo Betliejuje. Kelionė tęsiasi iš Norvegijos per įvairiausių laikų Europą ir artimuosius rytus, pakeliui draugėn priimdama angelus, karalius ir aveles.
Kažkada pradėję nuo šios knygos, viena mano draugų šeima kasmet laikosi tradicijos per adventą kartu skaityti Kalėdinę knygą. Po kelių metų didžiausias jų iššūkis yra tokią knygą rasti. Koks stresas knygų žiurkei, kai negali padėti patarimais! Pati kitais metais ruošiuosi skaityti Dikenso “Kalėdų giesmę”. Tiesa, šeimos tradicija jau nebesigaus, bus bent mano ir mažosios.
Iki Trijų Karalių nevėlu apžvelgti Kalėdinę knygą, kuri, beje, galima sakyti amžina knyga – galima skaityti kasmet iš naujo ir taip įprasminti laukimą.
“Kalėdų paslaptis” – puiki knyga Advento laikotarpiui. Nors ant viršelio užrašyta „nuo 10 metų“, manau, puikiai tinka skaityti ir su 6-7 metų vaiku. Knygos struktūra – tai skyriai 24-ioms Advento dienoms. Kiekvieną dieną, pradedant gruodžio 1-ąją, perskaitomas vienas skyrius. Taip skaitant labiau atsiskleidžia knygos grožis nei nutarus skaityti vienu prisėdimu. Kiekvienos dienos skaitinys primena, apie ką eina kalba, sumininimi veikėjai ir jų tikslas.
“Kalėdų paslaptyje” autorius sugeba išvengti banalumo ir naivių užapvalinimų, kurie neretai pasitaiko religinio pobūdžio knygose vaikams. Berniukas Joakimas gauna Advento kalendorių, kurio kiekvienos dienos kalendoriuje yra pasakojama nuostabi istorija – kelionė („road trip“) geografine ir istorine prasme iš Norvegijos 1948 metais į Betliejų Jėzaus gimimo metais. Keliautojai – tai maža mergaitė Elizabet ir avinėlis, pabėgę iš prekybos centro nuo gausybės kasos aparatų keliamo triukšmo, ir pakelyje prie jų prisijungę pranašai, angelai ir kiti kelionės dalyviai. Prie kito knygos veikėjo Joakimo prisijungia jo tėvai, kurie su didžiuliu azartu seka stebukligąją kelionę, tikrina faktus Biblijoje ir istoriniuose geografiniuose atlasuose.
Tam tikra prasme ši knyga, “Kalėdų paslaptis”, yra ir iššūkis ir paskata skaitytojui, suabejojusiam savo atmintimi, žvilgtelėti į Šventąjį raštą ar žemėlapį. O tą, kuris niekuomet šiais dalykais nesidomėjo, galbūt paskatins pasidomėt, kaip pavyzdžiui faktu, kad Kalėdų Senelio prototipas yra Šv. Mikalojus iš Miros (Άγιος Νικόλαος) – gyvenęs 270-347 metais prie Viduržemio jūros.
Bet kokiu atveju, knyga nevargina, veikėjai ir jų dialogai gyvi (vien ko vertas kilęs barnis tarp angelų ir trijų išminčių!). Puiki Advento knyga, primenanti tikrąją Kalėdų prasmę. Iki kito Advento.
Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.
Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).
Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja
O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.
Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?
Išpažintis
Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.
“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))
Autografas žiurkytei
“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:
Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”
Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?
Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀
And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)
Autografas žiurkelei
|ką čia iškrėtus :)|
PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂
Šeštadienį vėl bėgau pažliugusiais šaligatviais į mugę – šį kartą į susitikimus, na ir dar gal kokią suvirškintą knygą nusipirkti. Džiaugiausi, kad apsiaviau tokiais “turistiniais” batais neperšlampamais – buvo pats tas per tokią košę klampoti. Bėgau ir galvojau, į kokį susitikimą eiti, nes kaip tyčia, aišku, abu tą pačią valandą!!!
„Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, jos nesukurtos skaitmeninei informacijai ir enciklopedijoms" /J. Gaarderis
Taigi, pirmiausia nusprendžiau užeiti pas J. Gaarderį. Na, toks linksmas ekspresyvus vyrukas. Kaip gaila, kad ne angliškai kalbėjo, pusę šarmo taip susitikimai praranda, nes kol kokį “bajeriuką” išverčia :(.
„Ėjau pas mokytojus ir klausiau, ar ne nuostabu, kad mes gyvename, kad pasaulis toks didelis? O jie tik gūžčiojo pečiais. Tuomet sakiau, ar tai normalu, ar taip ir turi būti? O jie sakė man tuo nesirūpinti, neuždavinėti tokių klausimų. Atrodė, kad suaugusieji cenzūravo mane, bet aš buvau įsitikinęs, kad aš esu teisus. Tada aš suvokiau, kad gyvenimas ne tik nuostabus, bet ir trumpas. Kai suvokiame, kad gyvename, taip pat turime suvokti, jog žemėje esame trumpam. Tai kaina, kurią sumokame už intensyvų gyvenimo džiaugsmą“.
J. Gaarderio esu skaičius tik “Sofijos pasaulį”, bet dabar, aišku noriu ir kitas knygas paskaityt. Bet klausydamasi autoriaus suvedžiau, kad 2009 m. “Scanoramoj” atsitiktinai mačiau filmą pagal jo knygą “Mergaitė su apelsinais”. Filmas man labai labai patiko! Ir dar ne holivudinis, o skandinaviškas! Niam niam, skanus filmas ir apelsinai 🙂 Taip gaila, kad turime tiek mažai progų tuos filmus pažiūrėti ir beveik jokių šansu ne festivalių metu.
Radau filmo gabaliuką YouTube! Giedre, gal pas jus daugiau galimybių pažiūrėti nekomercinius filmus?
Susitikimo metu J. Gaarderis minėjo, kaip nuo pat vaikystės žavisi fokusais ir burtais. Prisimenu postą “Skaityti draužiama” ir pagalvoju, kur tokie draudimai (konkrečiai Hario Poterio burtų) veda…
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂
Vasario 18-21 dienomis laukia labai svarbus knyginis renginys – Vilniaus knygų mugė. Iki jos liko vos daugiau nei mėnuo, o Litexpo parodų rūmų puslapis vis dar neskelbia išsamios mugės programos. Na, liūdesys ir tiek. Tiesa, bent jau aiškūs atvyksiantys užsienio autoriai. Štai jie:
Simon SebagMontefiore (žymus britų istorikas, knygos „Stalino kodas“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba“
Jacek Dehnel (žymus šiuolaikinis lenkų rašytojas, romano „Lialia“ autorius) pristato Lenkų institutas
Aš, žinoma, labiausiai apsidžiaugiau K. Alvtegen, kurios “Gėda” man patiko, o “Išdavystė”, kurią žiurkelė man atsiuntė dovanų, laukia savo eilės. Aišku, autorės atvykimas į mugę labai pastumės ją į eilės priekį :). Labai labai tikiuosi, kad susitikimas su autore bus patogiu laiku ir galėsiu sudalyvauti.
O šiaip man Vilniaus knygų mugės asocijuojasi su šalčiu ir ilgomis eilėmis prie kasų. Bet reikaliukas šventas. Net klaikiais auditoriško darbo metais su brangiąja drauge ir tuo metu kolege Renatėle bėgdavom sekmadieniais iš darbo į mugę. Ir visada pritrūkdavom ten pinigų, nes specialiai daug nepasiimdavom, kad knygų neprisipirktume, o paskui stovėdavom kur kamputy ir skaičiuodavom, kiek kuriai liko ir kiek dar galim viena kitai paskolinti 😀 Ir taip kiekvienais metais! Net juokinga daros prisiminus. Su Renatėle pas mus veikia telepatija, nes vienais metais net nesitarusios kartu ten eiti, vis tiek nuėjom tą pačią dieną ir toj didelėj krūvoj žmonių susitikome!
Dabar, aišku, man daug įdomiau susitikimai su autoriais nei knygų pirkimas (nes aktyviai naudojuosi bibliotekos paslaugomis,o be to, namie tiesiog fiziškai nebėra knygoms vietos). Labiausiai įstrigę susitikimai su mano kultinės “Dinos knygos” autore H. Wassmo ir “Angela’s Ashes” autorium F.McCourt. Pastarasis, beje, buvo labai linksmas, atsimenu, kad per susitikimą daug prisijuokiau, nes autoriaus nerealus humoro jausmas (jaučiu, kad kurią dieną būtinai parašysiu “post’ą” apie jį ir jo knygas).
Tai toks “didelis” užsienio svečių būrys. Galim paburbėti ant krizės ir brangios elektros :).
O šiaip svajoju nuvažiuoti į Frankfurto knygų mugę (šiais metais spalio mėn.) arba arčiau abiem žiurkėm – Gioteburgo knygų mugę. Saugau save nuo pamišimo, dėl to ir nevažiuoju :). Bet pabandysiu prišnekinti žiurkelę važiuot kartu ir nuo pamišimo pasaugot, ir jau dabar tikiu, kad tikrai nuvažiuosim! Na, ne šiais metais, bet kokiais 2011 ar 2012. Ar ne, žiurkele?
knyguziurkes.com 