“Neteisk knygos pagal viršelį” negalioja!

The New York Times knygų skiltis skelbia geriausius 2014 m. viršelius. Kai kurie iš jų, pvz., “Never Love a Gambler” ir “Silence Once Begun” (greičiausiai tie, kurių mintį pavyksta iš karto pagauti) yra tiesiog nerealūs. Kad geras “All Our Names” tikrai sutinku, prisimenu, kaip oro uoste vis grįždavau prie šitos knygos pačiupinėti, galiausiai pavyko save įtikinti, kad ir taip krūva neperskaitytų namie, šita niekur nepabėgs, ypač su geru viršeliu. Vis dėlto, iš pateiktų viršelių man pačiausias “Never Love a Gambler”. Nors ir “Silence Once Begun” geras. Ir Lydia Davies “Can’t and Won’t”! O tau?

Galvoju, kokių šiemet buvo gerų lietuviškai išleistų knygų viršelių? Vieną tikrai žinau – “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Siūlyk savo! Kas tau įstrigo? Tuo pačiu galima ir bjauriausią variantą pasiūlyt 🙂

best 1

best 2best 3best 4

Murakami ir krūtys

1q84Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.

Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…

Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.

“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos  😉  ).

Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.

Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.

Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo  herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo,  yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką

Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):

“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius.  Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka.  Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra  gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”

Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia  H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia.  Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.

K.Ž.G

Ir vėl apie muziką

Skaitau C.Sittenfeld “Prepp” ir viename skyriuje pagrindinė herojė klausosi Bob Dylan dainos “Lay, Lady, Lay”. Nežinau, kaip jūs, bet man tokiais atvejais tiesiog būtina pasiklausyti tos muzikos, kuri minima knygoje. Tokiu būdu skaitymas tarsi integruojasi į muziką, tekstas virsta garsu ir parts skaitymas gaunasi toks “surround”.

Kai skaičiau N.Hornby “High Fidelity” buvo neįmanoma klausytis visų minimų dainų, nes jų ten tiek daug. Anot knygos herojaus Rob, kai prasidės muzikinė revoliucija bus nušautas Michael Bolton, Bryan Adam Genesis ir kt. , o geriausios pirmos plokštelės pusės pirmosios dainos yra “Janie Jones (The Clash), “Thunder Road” (B.Springsteen) ir “Smells Like Teen Spirit” (Nirvana).

Kartais muzika yra gerokai paslėpta, ji neminima tekste, bet ji yra įsiliejusi įknygą, nes autorius arba autorė klausėsi jos tuomet, kai rašė. S.Meyer (Twilight serija) visuomet pabrėžia muzikos svarbą rašymo metu. Daug kartų ji mini “Muse”, kurios muzika buvo svarbus fonas, kai S.Meyer kūrė savo pasakojimą (“Muse” dainos yra net ir Twilight filmų garso takeliuose). Be to, S.Meyer savo puslapyje dar publikavo dainų, kurių klausėsi rašydama savo “Twilight” sąrašą. Man tokie dalykai labai patinka, tarsi dar giliau paneri į kūrinį ir pajunti juo nuotaiką.

Įdomu, kokios muzikos klausosi kiti rašytojai, pavyzdžiui H.Murakami? Pokalbyje su Runners World jis pasakojo, jog bėgiodamas klausosi The Beach Boys. Įtariu, jog jei jis ir klausosi muzikos rašydamas, tai turbūt ne tos pačios, kurios klausosi bėgiodamas. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų rašęs Sputnik Sweetheart ir kartu su The Beach Boys niūniavęs

My buddies and me are getting real well known
Yeah, the bad guys know us and they leave us alone
I get around
Get around round round I get around
From town to town
Get around round round I get around
I’m a real cool head

O kadangi šiandien trečiadienis (o trečiadieniais mes knygų žiurkės esam labai smalsios), tai norim paklausti jūsų, ar knygose esat radę geros muzikos? Kokios?

K.Ž.G.

Iš Göteborgo 1 arba Literatūrinės kojos

Pusė maratono Göteborgo gatvėmis

Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.

Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.

Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.

Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.

Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.

H.Murakami

Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).

Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami paminima J.Carol Oates.  H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:

“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”

Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia

Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia

K.Ž.G

Apie palydovus, trauką ir stebuklus

Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.

Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”.  Labai  nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:

Maždaug šitoks jausmas buvo skaitant "Sputnik Sweetheart"
Ir truputį šitoks jausmas... Nuotrauka iš čia http://www.flickr.com/photos/rachelrayns/3532397636/

O garso takelis man pasirodė šitoks

Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti  Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.

Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?

Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo  “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas.  Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.

Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.

Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.”  ”

K.Ž.G