Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.

Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…

Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.

“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos  😉  ).

Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.

Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.

Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo  herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo,  yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką

Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):

“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius.  Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka.  Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra  gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”

Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia  H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia.  Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.

K.Ž.G