Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.
Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.
Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.
Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.
Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.
Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).
Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami 
paminima J.Carol Oates. H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:
“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”
Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia
Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Kaip as tau pavydziu to begimo, KZG! Mokykloj budavo taip: KZG bega krosa pirma, KZL velkasi paskutine ir keikia visa pasauli, isgalvojusi toki kankinimo buda :))) Jei dar begant butu galim skaityt, tai numirciau is pavydo 🙂 🙂 🙂
Cia dabar…niekada as tu krosu mokykloje nebegdavau pirma…baidziausi ju lyg velnio. Va musu klasioke Egle visada pirma begdavo…
nu gerai, egle pirma, o tu is paskos. o as nuo galo antra, nes paskutine tai ingrida begdavo :)))
na niekaip neprisimenu saves greitai begancios mokykloje…
Tau ir nereikia prisimint, svarbu kiti prisimena. Matai, as gerai atsimenu, nes ziuredavau i tave, koki rata mane aplenkusia ir juodai pavydedavau, akd man dar tiek ilgai kankintis 🙂