Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂

 Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.  

Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?

Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.

 

Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.

Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.” 

Paskaityti knygą galite čia.

|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|