Pusę nakties vis galvojau, kad neigiamai parašiau apie Sandro Versonesi Praeities galią (aš rimtai įsimylėjus, tai dabar ginu savo meilę 🙂 ). Kažkaip neigiamybės ėmė ir susigrūdo į vieną vietą, o juk iš tikro knyga nėra bloga, tiesiog ne tokia gera, kaip Ramus Chaosas. Vis dėlto Veronesi yra emocijos aprašymo meistras. Tuo man jis ir yra labiausiai artimas, kai skaitau tas knygos vietas tai siaubingai mėgaujuosi. Nes Veronesi emocijas aprašo panašiai, kaip ir manosios liejasi.

Dar keletas viečiukių iš knygos. Knyga po skaitymo gerokai pabraukyta. Vienoje vietoje parašiau: House MD, nes frazė man labai priminė serialo veikėjo mintis:

– Žmonės meluoja, – taria. – Štai kas mane pritrenkė. Meluoja visada, iš principo, be menkiausios priežasties. (…) vaikai meluoja tėvams, tėvai – vaikams, broliai ir seserys meluoja vieni kitiems, taip pat ir vyrai su žmonomis (žinoma, dėl menkniekių, bet kartais ir rimtų dalykų), supranti, kad tau tarytum gerai pažįstamas pasaulis tėra viena didelė iliuzija ir tikėjimas ja – ne kvailybė, o priešingai, blaivus protas –  būtina sąlyga, kad tas pasaulis galėtų ir toliau… (čia jau citatos pabaiga :), ty nėra pabaigos 🙂

Ir šiaip knygą reikia skaityti filmų mylėtojams, nes ten daug nuorodų į filmus, o aš beveik niekada nežinau nei režisierių, nei aktorių, nei garso takelių dainuotojų.

Dar kadangi knyga keliavo su manim, tai dar apie lėktuvus:

…už langų matyti prie iliuminatorių prilipę keleivių veidai. (…) prie stiklo priplotos nosys, veiduose – džiaugsmo ir mirties baimės mišinys. (Kaip glaudžiai siejasi – leidžiantis lėktuvui, ypač naktį – grožis ir mirtis, džiaugsmas ir baimė. Kol gali mėgautis didingu žemės vaizdu, ten, apačioje, jos formomis ir galingomis šviesos nerviūromis, tol tavo gyvybė yra pavojuje, o kai, kaip šią akimirką, pavyko – lėktuvas švelniai paliečia žemę ir nieko neatsitinka, tiesą pasakius, beveik niekada nieko neatsitinka – pavojus gyvybei nebegresia, bet su juo išnyksta ir grožis.)

Ir dar labai patiko vieta, kur yra nuo 6-os 32 puslapio pastraipos ir tęsiasi per 33 pls. 🙂 Daug perrašinėti, nenoriu knygos čia konspektuoti. 🙂

Knyga keliaus į Švediją, pas G., tai gal jai kitokių dar minčių kils, nei man, kai perskaitys 🙂

|reabilitacija|

Knygos pradžia įtraukė, galvojau, kad vėl mėgausiuosi, kaip ir savo numylėtuoju Chaosu, pavydėsiu sau kiekvieno skaitomo puslapio. Deja. Tokia gera tema, ir kažkaip man ji pasirodė neišvystyta iki galo. Na, nepateisino mano lūkesčių, kurie, savaime suprantama, buvo labai dideli. Atsargiai reikia su tais patikusių knygų autoriais. Gal reikia duoti jiems atsivėpti, pasimiršti (Rushdie – negalioja).

Vėl prie knygos. Knygos herojus sužino, kad jo tėvas buvo visai ne jo tėvas. Tiksliau, kad jis savo tėvo visai nepažinojo, nes js gyveno vieną matomą gyvenimą ir vieną nematomą. Atrodo, rašyk ir rašyk, kaip tai paveikia herojų, aplinkinius žmones, pasaulio suvokimą, bet Veronesi kažkur užbuksuoja, nuklysta nereikšmingais (mano manymu) takeliais ir tos superinės paliestos temos normaliai neišvysto. Man taip gaila gaila gaila. Ir aš tikiuosi, kad aš klystu klystu klystu ir dar džiaugiuosi, kad man Ramus chaosas pirmasis pateko į rankas, nes po šitos knygos tikrai nebūčiau ryžusis dar vienai Veronesi knygai. O dabar tik norisi parašyti: “Brangieji, apie Veronesi arba gerai, arba nieko”. Tai aš – nieko. Šį kartą. Bet vis tiek labai tikiuosi, kad tai nebus paskutinė mano pažintis su autorium.

|atsidūstu|