Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
K.Ž.G
Kažkokia nerami ir susikuitus – nė vieno perskaityto žodžio iš mano dabar skaitomos knygos… Ech… liūdesys ir nėr ramybės, nes atrodo, viskas ko nori, ramiai atsisėsti ir perskaityti bent vieną pastraipą. Deja, deja… Tikiuosi šiandien bus geriau
|nieko neperskaičius|
Na, tikriausiai nobelistai negali apsieiti be knygų skaitymo. Įsivaizduoju, kad ne litaratūros knygų – chemijos, fizikos, biologijos, matematikos ir ekonomikos (įsivaizduoju, kaip mano kolegė KŽG jau varto akis ir prisimena neramias dienas mokyklos suole) – tikriausiai buvo daug daugiau nei literatūros, bet vis tiek jie skaitė. Gal literatūros knygas jiems skaitė mamos prieš miegą? O gal jau pypliams įduodavo knygą su formulėm, kad greičiau užmigtų, o visa tai pasibaigė Nobeliu, kurio aš vis dar noriu, kaip ir prieš kelis mėnesius? 🙂
2001 m. fizikos Nobelio premijos laureatą Eric A. Cornell skaityti išmokė mama. Dar buvęs visai mažas ir didžiąją savo vaikystės dalį praleido skaitydamas. Jis prisimena, kad pradinėje mokykloje po suolu laikydavo knygą, dažniausiai visai nesusijusią su mokomu dalyku, bet tokią įdomią, kad nesitverdavo neskaitęs per pamokas. Sako, kad mokytojai tikriausiai apsimesdavo nematą, kad jis skaito knygą per pamoką, verčia puslapius. Tikriausiai taip būdavo saugiau nei gauti kokį suktą klausimą iš būsimojo laureato.
2005 m. medicinos premijos laureatas J. Robin Warren prisipažįsta, kad skaitė daug ir visada. Medicinos istorijos knygas ir visokias kitokias mokslines knygas, ypatingai mėgo astronomiją. Ir perskaitė visą Oxford Junior Encyclopaedia, visus dvylika tomų.
Czeslaw Milosz prisipažįsta, kad vaikystėje skaityti Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf knygos padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Kenzaburo Oe, 1994 m. literatūros premijos laimėtojas, skaitydamas Nilso nuotykius, juose jautė dvi pranašystes: viena iš jų buvo apie tai, kad vieną dieną jis supras paukščių kalbą, o kita – kad su taip pamėgtomis žąsimis pakils į dangų skrydžiui – pageidautina į Skandinaviją.
Paul Cruzen (chemija 1995 m.) skaitė apie keliones ir tolimas šalis, astronomiją bei tunelius ir tiltus.
Peter C. Doherty (medicina 1996 m.) – airis ir paveldėjo labai šviesią odą, kuri labai apribojo jo, gyvenančio Australijoje, veiklą gryname ore ir nulėmė tai, kad didelę laiko dalį mokslininkas praleido skaitydamas viską, kas tik pakliudavo po ranka: “anything and everything”.
Donald Cram (chemija 1987 m.) sumaniai skatino anksti išmokusį skaityti sūnelį: ji perskaitydavo knygos pradžią iki pirmosios didelės intrigos ir toliau palikdavo mažąjį skaitytoją kapanotis patį – kaip gi neišmoksi skaityti, kai nori sužinoti, kas nutiko tavo mylimiems herojams :).
Mielos bibliotekininkės, būkit geros vaikams, nes tai būsimieji Nobelio premijos laureatai :). Gal jus prisimins po daugelio metų koks nors akiniuotas berniukas, kuriam leidote pasiimti viena knyga daugiau :): “Although I was unaware of it at the time, my parents must have made special arrangements for their children to use the library since we lived far outside the region it was supposed to serve. The librarians would also overlook the normal five-book limit and allow me to check out a large pile of books each week that I would then eagerly devour. That experience has left me with a profound appreciation for the value of public libraries. (Carl Wieman, fizika 2001 m.)”
|Nobelio gerbėja|
knyguziurkes.com 