Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę,  ir nebekyla abejonių, jog  naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.

Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.

Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.

Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.

Apžavėta.

Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia

K.Ž.G