Septyniasdešimt penki

Tiek mums trūksta iki kol skaitliukas suskaičiuos du tūkstančius Jūsų-Mūsų komentarų. Man nagai niežti du tūkstantajam padovanoti skanėstą, na, žiurkišką skanėstą 🙂 Dar nežinau, kokį, ateitis parodys 🙂 Jei kartais pačios pasikomentuotume du tūkstantąjį kartą, tai skanėstas – pirmam po to palkomentuosiančiam. Padiskutuokim ir skanaus 🙂

|abi|

Į dienos šviesą

Knyga, iš kurios tikėjaus daugiau. Na, visgi autorius Booker’is (atsitiktinai apsilankėm jo kambary), tai jau kažko labiau ir norisi, bet, prisipažinsiu, iki pabaigos teko irtis prieš srovę, na, neužkabino manęs ir tiek. Ir tikrai nebuvo gaila, kad pabaigiau skaityti. Va tiek parašiau, ar verta toliau ir berašyti? 🙂

Graham Swift laimėjo premiją 1996 m. už Last Orders, tai dar palieku jam atviras duris, gal knygai, o gal tik filmui, dar neapsisprendžiau. Rašau ir galvoju, kodėl manęs taip neužkabino ta knyga. Gal reikia parašyti, kad suprasčiau, kad patiko, kad iš tikro įdomu arba gilu, arba dar kas nors. nzn

Knyga apie buvusį policininką, kuris susiklosčius blogoms aplinkybėms, išmetamas iš policijos, imasi privataus detektyvo darbo. Kad bėda viena nevaikšto, jau žinom iš senų laikų, – jį dar ir žmona palieka, bet už tai atranda dukra ir šiaip, žmogus valgyti išmoksta daryti, labai neblogai netgi, vos ne talentas, pasirodo. Na, to privataus detektyvo kolegė sekretorė norėtų būti daugiau nei kolegė sekretorė, bet Džordžą apėmusi manija, susijusi su jo buvusia kliente. Klientė užsako pas Džordžą pasekti jos vyrą iki oro uosto, pažiūrėti, ar žmogus, kurį vyras lydi, tikrai išskris. Klientė myli savo vyrą, Džordžas, pasirodo, jau myli klientę, bet jos vyras pavėluoja kelias minutes  grįždamas (šitas momentas buvo visai neblogas) ir… kaip mano numylėtam filme Closer – “I don’t love you any more…” Trach tibidach – kažkas negyvas, kažkas sėda į kalėjimą, Džordžas nešioja gėles į kapines. Kas atsitiko?

Graham Swift

Na, gerai gerai, nebuvo pati blogiausia knyga mano gyvenime, bet tikrai ne jos eilė buvo būti skaitomai taip neseniai po Ramaus chaoso. Va, kaip nutinka su tom knygom iš bibliotekos, kai reikia skaityti nesulaukus eilės – gali būti neįvertintos. Bet vis tiek – šita ne iš tų mano rekomenduojamų 😦

|su nusivylusia rože rankoj|

Sumaištis

Kartais būna taip: perskaitau knygą ir mažai, ką joje suprantu.

Tada paskaitau recenzijas. O recenzijos sako, jog knyga yra nuostabi.

Tada jaučiuosi dar durnesnė.

Bet tai turbūt ne knygos kaltė, o mano. Gal skaičiau probrėkšmiais? Gal tiesiog neįsigilinau? Gal pasirinkau netinkamą laiką ją skaityti?

Kad ir kaip ten bebūtų R.Musil knyga “Auklėtinio Terleso sumaištys” sumaišė man galvą.

K.Ž.G