Per 2012 m. perskaičiau 43 knygas. Visai neblogai! Iš tikrųjų šiemet mane išgelbėjo audio knygos – jų perklausiau net 18. Lietuviškai skaitytų – 17. O kai per peržvelgiu sąrašą, vaizdas toks:
Metų nepralenkamoji – Michail Šiškin “Laiškų knyga”
Labai labai geros:
Gregory Davis Roberts “Shantaram”
John Green “The Fault in Our Stars”
Tea Obrecht “Tigro žmona”
Barbara Kingsolver “The Poisonwood Bible”
Stieg Larsson Millenium trilogija
Jennifer Egan “Smogikų gaujos apsilankymas”
Knyga iš kitos perspektyvos ir labai rekomenduojama – Marjana Strapi “Persepolis”
Tikriausiai linksmiausia – Adam Douglas “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy”
Nesusidraugavau ir nebaigiau – Julian Barnes “Flobero papūga”
Neverta sugaišto laiko – Audronė Urbonaitė “Cukruota žuvis”
Net neatsimenu, apie ką Undinė Radzevičiūtė “Frankburgas”
Pagaliau galiu atsisveikinti su žaviąja Lisbeth, nors gal ne visai, nes dar esu nusiteikusi pažiūrėti švediškus filmus. Kaip jau minėjau trečiosios Millenium dalies pradžia man buvo kiek nuobodoka, bet paskui veiksmas vėl gerai įsivažiavo ir būdavo sunku atsitraukti. Kadangi daug klausiau prieš miegą, tai visi tie veikėjai ir vardai man gražiai atsispindėdavo mieguose ir pabudus naktį patys pirmiausi iš sapnų atklydę žodžiai būdavo – Salander, Blomkvist ir Berga. Aleliuja, tikrai jau užteks. Tikrai tikrai nenoriu daugiau prasidėti su serialais. Visiems kitiems – sėkmės skaitant. Jei smalsumas nepalauš, tai bent jau pirmą dalį tikrai verta paskaityti.
Mergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.
O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?
Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.
******
P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.
Štai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.
Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.
Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.
Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂
Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.
Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.
Švediškoji Lisbeth ir Mikael Blomkvist
Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.
Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.
O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.
Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.
D.Craig Stokholme filmavimo aikštelėje
Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti skalbimo miltelių ir sutinki Daniel Craig!
Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.
O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.
Nežinau, ko ten trenkiausi, nes man iš tikro nieko nereikėjo. Šiaip, sielai atgaivinti 🙂 Patikrinau, Pegase Ramus Chaosas patenkintas kainuoja tuos pačius keturiolika litų – nereali kaina už nerealią knygą. Šiaip pavarčiau knygas ir pasibaisėjau kainomis. Tikrai nesu pasiruošusi pirkti už 40 lt. Mažiau kainuoja parisisiųst iš džiunglių. Na, ir dar pamačiau, kad mūsų “mėgstamas” Obuolys išleido dar vieną bestseller – Stieg Larsson Merginą su drakono tatuiruote. Na, neskaitysiu aš to vertimo. Gal ir geras, norėčiau tikėti, bet manęs lentynoje laukia angliškas variantas, tai nesikankinsiu su lietuvišku. Nors gal angliškas sudėtingas bus, tai teks labiau kankintis? 🙂 Knygą galite pamatyti ir paskaitinėti čia. 38,70 už katę maiše 🙂
Stokholmo miesto biblioteka siūlo savo lankytojams išrinkti geriausią Stokholmo aprašymą. Kūriniai yra padalinti į šešias kategorijas: romanai, dainos, eilėraščiai, detektyvai, vaikų ir jaunimo literatūra bei komiksai. Romanų kategorijoje yra nominuoti H.Soderberg “Daktaras Glasas”, A.Strindberg “Raudonasis kambarys”, J.Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” ir kt.
Detektyvų kategorijoje siūloma balsuoti už J.Lapidus “Greiti pinigai”, K.Alvtegen “Išdavystė”, S.Larsson Tūkstantmečio trilogojos knygas (“The Girls with the Dragon Tatoo” ir kt.), o vaikų kategorijoje tarp minimų knygų yra ir A.Lindgren “Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (visos šios knygos, išsskyrus Tūkstantmečio trilogiją yra išverstos į lietuvių kalbą).
Gal mūsų tinklaraščio skaitytojai galėtų sudaryti analogišką sąrašą su knygomis apie Vilnių (o gal ir kitus Lietuvos miestus)?
Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką. Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.
Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau. Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.
Cormac McCarthy "Kelias"
Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
– Tik pasakyk man.
– Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
– Ne. Žinoma, kad ne.
– Net jei badausime.
– Mes jau dabar badaujame.
– Juk tu sakei, kad ne.
– Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
– Bet mes to nedarysime.
– Ne. Nedarysime.
– Kad ir kas nutiktų.
– Ne. Kad ir kas nutiktų.
– Nes mes – geri žmonės.
– Taip.
– Ir mes nešame ugnį.
– Ir mes nešame ugnį.
– Gerai.“
Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)
Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.
Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.
Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir R.Yates “Nerimo dienos”.
Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.
O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?
Ir (tradicinis) klausimas 😉 :
Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?
Anne Frank dienoraštisK.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"
Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009
Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”
Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”
Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.
Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan
Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”
Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”
Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.
Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas. Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.
Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf “Mrs.Dalloway”
Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”
Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.
Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.
Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.
Per 2012 m. perskaičiau 43 knygas. Visai neblogai! Iš tikrųjų šiemet mane išgelbėjo audio knygos – jų perklausiau net 18. Lietuviškai skaitytų – 17. O kai per peržvelgiu sąrašą, vaizdas toks:
knyguziurkes.com 