Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Trečia diena. Dublis n. Tomas Venclova

Kai nuėjau į Tomo Veclovos knygos “Vilnius. Asmeninė istorija”, tai supratau, kodėl visi iki tol buvę lektoriai vis stebėdavosi, kad auditorija susirinko į šį, o ne į Tomo Venclovos pristatymą. Knygų mugėje kartais tikrai buvo sunku apsispręsti, kur eiti, nes geri autoriai dažnai dubliuodavo vienas kitą ir dar taip, kad nuo vieno iki kito renginio (jei sugalvotum pabūti abiejuose) tektų brautis per visus Litexpo rūmus ir tirštą žmonių masę. Džiaugiuosi, kad nors į šitą nuėjau.

Aš negaliu nustoti stebėtis, koks nerealus žmogus yra Tomas Venclova. Mane žavi jo erudicija, kosmopolitiškumas, objektyvumas,  paprastumas, sugebėjimas paprastai pasakyti,  nerealus humoro jausmas ir nereali charizma. Žmogus, kuris kalba su Česlovu Milošu, juokauja su Susan Sontag, kuri ir paprašė apie Vilnių kažką parašyti esė forma, Venclova ir parašė, tačiau rašytoja nebespėjo paskaityti. To laikinumo kontekste (turint omenyje ir Justino Marcinkevičiaus išėjimą), aš esu tokia laiminga, kad spėjau sutikti ir paklausyti Venclovos (ne dėl rašytojo amžiaus, o dėl mūsų visų laikinumo). Ech, ne 45 min. ilgumo turi būti tokie susitikimai…

Be Venclovos taip pat labai įdomiai kalbėjo M.Kasner (bijau pameluoti, atrodo, Lietuvių – lenkų instituto vadovė). Ji papasakojo, kas Vilnius yra jos kartos lenkams, tikrai visai kitokia vieta negu mes visi įsivaizduojame. Ji sakė (lietuviškai), kad Vilnius jai buvo kažkokia mistinė literatūrinė vieta, atspindėta Milošo ir Mickevičiaus literatūroje, o kas yra Aušros vartų Madona, tai ji iš viso nesuprato. O po to dar kalbėjo Julius Sasnauskas – kaip visi šitie žmonės gali sutilpti į mažiau nei valandą? O sutilpo ir dar tiek daug pasakė. Aš tik sėdėjau ir galvojau, dieve dieve, kiek man reikia visko perskaityti (tas tai ne bėda, bėda, kada), kad sužinočiau. Na, toks ir džaiugsmas ir liūdesys, kad nespėsi vis tiek visko padaryti, ką nori.

Iš tikro tai dalį Tomo Venclovos kalbą nufilmavau su fotiku, bet negaliu dabar įdėti, nes youtube draugauja tik su 15 min. filmuko, o manasis 17 min. Tai kai tik kas nors man pagelbės bent jau sutrumpinti filmuką, tada ir įdėsiu. Giedrė žino, kankinuosi jau nuo vakar vakaro (rrrr). Ir labai tikiuosi, kad girdėsis geriau, nei Oksanen (na, fotike žiūrint visai viskas normaliai).

|FKŽ info|

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine
Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną
Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|

Skaitantis miestas

Miesto IQ: skaitantis miestas

Prieš kokią gerą savaitėlę nusipirkau 2010 m. vasario-kovo Miesto IQ. Nusipirkau, nes patraukė akį užrašai ant viršėlio: “Knygos be lapų”, “Kaip atpažinti gerą knygą?” Tik paskui pastebėjau, kad žurnalo tema “Skaitantis miestas”. Tada jau puoliau pirkt 🙂 ir namo parsinešus ir pavarčius juokinga pasidarė, kad ir mes bloge, ir žurnalas tas pačias temas aptarėm: apie elektroninį knygos skaitytuvą, bibliotekas, gerų knygų kriterijus 🙂 Čia tikriausiai kolektyvinė pasąmonė suveikė :).

Šį kartą tikrai neblogas numeris. Straipsnių apžvalga čia.

O čia keletas citatų, kurios skaitant užkliuvo:

“Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad “miestietiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros pamonklų apdainavimas, … ją pirmiausia lydi erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė”. (2 psl.)

Beje, Tomas Venclova yra vienas iš nedaugelio man imponuojančių žmonių. Šiandieninėje “Vilniaus dienoje” su juo interviu, žiūrėkite 15 pls.

20 Miesto IQ puslapy – Andriaus Užkalnio tekstas (tas pats, kur apie Angliją parašė). Tai net susijuokiau, kai pamačiau, kad net straipsnyje neapsėjo be išnašų. Jau galvoju apie jį kaip apie išnašų karalaitį 😀 Iš jo straipsnio “Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne”: “Vaikščioju po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai kažkur viduje jausdamas, kad turiu, privalau išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, bet jis nuo manęs atitvertas nematoma siena: galiu paimti knygą nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys hermetiškai uždaras”.

“Pavarčius mūsų spaudą atrodo, kad tekstas po truputį nyksta, susilieja ir sutampa su vaizdu. Jo kalba tokia nesudėtinga, kad, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus kaip “tetos lietsargis liko sode””. (Rūta Marcinkevičienė)

“Man atrodo, kad yra daug ir verstinės, ir šiuolaikinės literatūros, kuri panašesnė į autoriaus saviraiškos, kažkokių ieškojimų arba ambicijų rezultatą, bet ar ten yra tikros literatūros – labai dažnai suabejoju.” (A. Mickevičius, leidyklos Versus aureus direktorius, Virginijos Tamšiūnaitės straipsnyje)

“Knygoje “Teksto malonumas” prancūzų semiotikas, literatūrologas R. Barthes’as sako: “Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus”. Tokios knygos kaip piliulė, kurią sunkiai praryji, bet ji padeda “pasveikti” – praturtėti, daugiau suprasti.” (Virginija Tamšiūnaitė)

“Skaitymas – puiki mąstymo ir vaizduotės mankšta, padedanti atrasti ir palaikyti gyvus gyvenimo orientyrus, vertybes”. (G. Kadžiulytė Apostrofos direktorė)

Tai toks kratinys 🙂 O viskas tvarkingai – žurnale.

|skaitančio miesto žiurkytė|